– Iš kur tu ištraukei, kad sena?
– Pasižiūrėk į mane! Galva žila, veidas raukšlėtas, užpakalis nukaręs, krūtinė taip pat…
– Plaukus nudažysim, raukšles nuimsim pas kosmetologą, užpakalį pakelsim teisingomis kelnaitėmis, krūtinę – gera liemenėle.
– Tai manęs neišgelbės. Aš ėmiau pamiršti žodžius…
– Mes treniruosim atmintį įdomiomis užduotimis, skaitysim knygas, galų gale, yra tablečių atminčiai gerinti.
– Man jau nebeįdomu. Aš nenoriu nieko skaityti ir nieko mokytis…
– Tai tu neradai įdomios knygos ir seniai nekišai nosies iš savo urvo. Eime į parodas, koncertus, naujų filmų pasižiūrėti, į seminarus tokiems, kaip mes!
– Nėra su kuo ten eiti, aš pati neisiu… „vienų jau nėr, o kiti toli”…
– Eisim dviese, rasim naujų draugų, su jais krėsim juokingų pokštų!
– Tu juokauji? Su mano 60?! Tokius kaip aš jau seniai išsiuntė į istorijos sąvartyną.
– Nesąmonė! Kol tu pati savęs ten nenusiųsi, niekas neišdrįs! Mažų mažiausia tau liko 30 metų pilnavertiškam gyvenimui!
– Tu juokauji? Viskas, kas geriausia, liko praeity… Manęs jau nieks nelaukia ateity…
Taip mes vagiam iš savęs metus, kurie gali tapti mūsų geriausiais metais. Taip ateina senatvė. Ir ateiti ji gali bet kokiame amžiuje.
Man buvo 29, ir aš pasijutau labai sena, kai jauni vaikinai mane, su didžiuliais kailiniais ir audinės kepure įstumdavo į perpildytą tramvajų, sakydami:
„Stumkis, stumkis, tetule, dar vieną žmogų reik priimt!”. Aš tyliai pravirkau. Gerai, kad aš niekam nerūpėjau ir niekas nematė.
Namuose aš nusivilkau kailinius ir pasidariau iš jų madingą striukę su kapišonu. Tos kepurės daugiau niekada nenešiojau.
Nuvažiavau pas mamą ir pasiėmiau iš jos impilinio audinio. Iš jo pasisiuvau safari stiliaus suknelę.
Iš amerikietiško džinso, kurio netyčia gavau parduotuvėje, sūnui pasiuvau džinsus, o man liko sijonui. Mini-mini. Išsiuvinėjau visokiomis siūlėmis, nusižiūrėtomis žurnale „Mokslas ir gyvenimas“.
Pasimainėm su drauge avalyne: jai atidaviau madingus kareiviškus aulinius, oiš jos gavau stilingus zomšinius aulinukus plonu kulniuku.
Gavai tikrus džinsus . Dar vieną paltą perdariau į striukę, nusižiūrėtą iš vienos madingos merginos.
Atsiauginau plaukus ir daugiau niekada nesidariau cheminio sušukavimo…
Aš pažadėjau sau, kad niekada niekas , jokiomis aplinkybėmis nedrįs manęs pavadinti teta. Visų pirma aš pati sau to neleisiu.
Praėjo 30 metų. Iki šiol vadina mergina.
