Mano dukra pasirodė kažkokia bestuburė. Jos vyras ne pirmą kartą ją palieka, po kurio laiko grįžta ir ji ramiai jį priima. Jau pavargau tai stebėti, nebėra jėgų. Tačiau nepavyksta dukrai nieko išaiškinti. Lyg žirniai į sieną.
Prieš 10 metų mano dukra ištekėjo. Jos išrinktasis vardu Algis. Man jis iškart nepatiko. Lyg ir atrodo normalus žmogus, bet kažkas jame buvo tokio slidaus.
Bandžiau atkalbėti dukrą nuo santuokos. Tačiau pas ją meilė ir nieko nenori girdėti. Vestuvės įvyko. Jaunieji apsigyveno dukros bute. Jai senelis paliko.
Stengiausi jų nelankyti, nenorėjau eilinį kartą susidurti su žentu, labai jau jis mane erzino. O dukra jį visaip gynė. Išties nesuprantu, ką čia galima ginti.
Paprasčiausias tinginys, nieko vertas. Dirbo atbulomis rankomis, gaudavo centus. Namie nė piršto nepajudins. Viskas laikėsi ant dukters. Ji ir uždirbo daugiau, ir buitimi rūpinosi.
Kai sužinojome apie dukters nėštumą, žentas visus tikino, kad galės išmaitinti šeimą. Padės su vaiku. Bet vos dukrai išėjus į dekretą jo ambicijos kažkur išgaravo.
Namie trūko net maisto. Dukrai teko kreiptis pagalbos į mane. Tačiau toliau gynė sutuoktinį. Sakė, kad jis stengiasi rasti geresnį darbą, bet dabar sunku.
Na taip, pas ką niekada nebuvo „lengva“, dabar ir per amžius bus nesaldu. Su darbu nesigauna, tai bent su vaiku padėtų, bet jis ir to nesugeba. Tas pats ir su pagalba namuose. Jis labai pavargsta darbe, todėl negali nieko daryti. Kam toks diedas namuose, nesuprantama.
Pirmąkart šis „maitintojas“ nusprendė mesti šeimą, kai anūkui buvo 2 metai. Susirinko savo mantą į lagaminą ir su žodžiais, kad visa tai ne jam, jis labai pavargo, išgaravo nežinoma kryptimi. Tik pranešė, kad duoda skyryboms. Dukra buvo kaip nesava iš sielvarto. O aš tyliai džiūgavau, kad galiausiai atsikratėme to nesusipratimo. Įkalbėjusi dukrą nebandyti atstatyti santykių, mes priėmėme skyrybas ir pradėjome gyventi ramiai.
Metus iš buvusio vyro nebuvo žinių, kaip ir alimentų. Paskui pasirodė ant slenksčio su tuo pačiu lagaminu, su kuriuo išėjo. Pasakė jai, kad viską suprato, buvo neteisus ir jam blogai be jos. Ji ir patikėjo, priėmė atgal. Mes tada labai susipykome.
Po metų į pasaulį atėjo mažylis. Sutuoktinio užteko pusmečiui, paskui vėl išgaravo. Matote, jis suklydo, nusprendęs grįžti. Dukra vėl buvo kaip nesava. Dabar ant jos rankų du vaikai. Padėjau kiek turėjau jėgų. Buvo sunku, bet mes susidorojome. Vaikai išėjo į darželį ir dukra galėjo grįžti į darbą.
Viskas po truputį susitvarkė. Ir čia horizonte vėl suspindo buvęs vyrelis. Ji vėl priėmė jį, o nuo manęs bandė tai nuslėpti. Nebebuvo jėgų su ja kalbėtis. Kaip galima būti tokiai kvailai. Vėl lipa ant to paties grėblio. Visiškai neturi išdidumo.
Prieš metus Algis eilinį kartą pametė mano dukrą. Tai buvo jau 5 kartą. Dukra spėjo jam paimti brangų telefoną į kreditą ir dabar turi pati mokėti. Vaikų labai gaila, juk jie viską mato. Dargi tas nevykėlis tėtušis pradėjo juos auklėti. Na kaip auklėti – rėkauti, stumdyti.
Neseniai mažyliai man prisipažino, kad tėtis vėl pasirodė horizonte. Kol kas tik ateina pavakarieniauti. Mano kantrybė baigėsi. Kiek galima tą niekšą priimti atgal.
Aprėkiau dukrą. Kiek jai teko kentėti dėl šio žmogaus ir ji vėl atveria jam duris. Ji man pareiškė, kad Algis nori atnaujinti santykius. Juk pas juos vaikai, jis juos myli.
Pasakiau jai, kad daugiau padėti nesiruošiu. Šiam žmogui nusispjaut į vaikus, jis net nežino jų gimtadienių. Apie kokią meilę galima kalbėti.
