Pasakė žmona vyrui. Jis jai šaukė, kad ji negraži, stora, bloga motina, ir be reikalo jis mamos nepaklausė, kuri jį įspėjo!
Jis ir anksčiau taip sakydavo, kai supykdavo, ir gana dažnai. O žmona šaukė ir ginčijosi. Ir neigė akivaizdžius faktus. O dabar štai ėmė, ir sutiko su viskuo.
Taip, viskas taip ir yra, sena, stora, negraži. Ir jis be reikalo ją vedė. Tai didžiulė klaida. Ji viskuo kalta. Ir prašo už viską atleidimo. Su šiais žodžiais žmona ėmė žiūrėti televizorių.
O vyras nutilo ir išsigando. Jis nežinojo, ką dabar daryti; jis suprato, kad perlenkė lazdą. Jis ėmė sakyti žmonai, kad galima ką nors ištaisyti, pakeisti į gera, numesti svorio, daugiau reikalauti iš vaikų – o žmona klausė ir linksėjo. Sutiko su viskuo. Ir nė žodžio prieš. Nieko nepriminė jam, ne taip, kaip anksčiau!
Skandalas nutilo, vaikai grįžo iš mokyklos – jie jau buvo dideli. Ir namuose buvo tylu. Ramu. Kaip sklepe.
Todėl,kad kai žmogus sutinka su tuo, kad jis niekam tikęs, negražus, barniai baigiasi. Viskas. Ir be reikalo vyras sakė, kad pasikarščiavo, ne tai norėjo pasakyti, ne tai turėjo omenyje – žmona tik linksėjo ir sakė, kad visiškai su viskuo sutinka. Jis teisus. Jam reikia vesti ką nors kitą, ji neprieštarauja, pati kalta.
Ir gyvenimas virto košmaru. Nes kai žmogus pripažįsta visus kaltinimus, santykiai baigiasi.
Kai baigia gintis, kovoti, atsakyti, konflikto nebebus. Bet ir jausmai pradings. Lygiateisiai santykiai baigsis. O su jais ir meilė.
Nieko negalima amžinai kaltinti ir žeminti: nei vyro, nei vaiko, nei pavaldinio…Ir šis vyras apibėrė žmoną dovanomis, ir prašė atleidimo, ir kalbėjo apie meilę – ir ji girdėjo, ir linksėjo. Ir žiūrėjo pro vyro petį pro langą į geltonus medžius, dangų, kažkur į tolį.
Ten, kur žiūri visi, kieno širdis sudaužyta. Ir kas sutiko, kad jis blogas ir niekam tikęs. Nereikia taip sakyti artimam žmogui – ateis diena, kai jis sutiks su kaltinimais. Bet geriau nuo to niekam nebus.
Ana Kirjanova
