Rima ir Aleksas susituokė, kai jiems suėjo po 32. Jie ilgą laiką bandė susilaukti vaikelio, bet vis nepavykdavo. Ji išleido krūvą pinigų gydymui, išbandė visus įmanomus būdus, bet niekas negelbėjo. Tada ji susitaikė su likimu, kad niekad negalės turėti vaikų. Priežastis buvo įvardinta tokia – jie su vyru nesuderinami.
Jie paklausė gydytojo, ką jiems daryti. Šis patarė paprastai – įsivaikinti. Ji sutiko, tik bijojo, vyras nesutiks. Juk ne kiekvienas vyras sutiks priimti svetimą vaikelį, kaip savo.
Ji pasakė apie tai vyrui, o šis su džiaugsmu sutiko. Jie kartu nuvažiavo į vaikų namus. Direktorė įspėjo, kad jie paruoštų reikiamus dokumentus, ir kad tai užims nemažai laiko.
Juos nuvedė į kambarį, kur žaidė vaikai. Parodė berniuką, vardu Jonukas, jam tik buvo suėję metukai, o jis niekam nereikalingas. Motina mirė gimdydama, o tėvas nesutiko jo pasiimti. Berniukas , nežiūrint į nieką, auga stiprus ir sveikas.
Rima su Aleksu nusprendė jį įsisūnyti. Jiems buvo gaila berniuko. Rima kasdien ateidavo jo aplankyti ir atnešdavo savo sūnui skanėstų. Po mėnesio jie jau galėjo oficialiai įsisūnyti Jonuką.
Dabar jie draugiška ir mylinti šeima. Praėjo 3 mėnesiai. Rimai pasidarė bloga, ji nuėjo pas gydytoją, pasirodo, ji nėščia.
Laimei nebuvo galo. Po tiek kankinančių metų įvyko stebuklas. Štai kaip Dievas atsidėkojo už gerą poelgį.
Po 9 mėnesių pora susilaukė dukrytės. O Jonukas myli ir saugo savo sesutę.
