Ši istorija apie žmogaus išdavystę ir šuns ištikimybę prasidėjo praeitos vasaros viduryje.
Ankstyvą šeštadienio rytą su vyru važiavome į sodą ir iškart už miesto pamatėme šunį, pririštą prie atitvaro. Vyras net pristabdė – kas gi tai?! Bet paskui pagalvojome – gal šeimininkas nuėjo į krūmus, o šunį paliko, kad nepasimestų.
Žodžiu, nuvažiavome toliau.
Pusdienį užsiėmėme savo reikalais, tačiau širdyje buvo neramu. Vyras neišlaikė: važiuosiu, sako, patikrinsiu, ar pasiėmė šunį nuo kelio, galvoju apie jį visą laiką. Išvažiavo.
Grįžo po valandos ne vienas – su tuo šuniu! Tai jis taip ir tupėjo pririštas, pro šalį lėkė mašinos, kažkas numetė jam duonos gabalą ir pripylė vandens į plastikinę dėžutę, tačiau matėsi, kad šuo jų nepalietė.
Vyras pasakė, kad pusvalandį įkalbinėjo jį eiti kartu.
Ką daryti? Nusprendėme, tegu pabūna pas mus. Nežinojome, kuo jis vardu, sugalvojome vardą Lostas (Pamestasis), mano vyras labai mėgsta dainą „Lost and Forgotten“.
Pabandėme pašerti Lostą, bet jis liūdnai tupėjo prie dubenėlio ir ilgesingai dairėsi į šalis. O paskui tiesiog pabėgo! Vaikščiojome, ieškojome po apylinkes, tačiau veltui.
Nuotaika buvo visai bloga. Anksčiau laiko susiruošėme namo. Neramia širdimi privažiavome tą vietą, kur pirmąkart pamatėme Lostą.
Jis tupėjo toje pačioje vietoje!!! Grįžo laukti šeimininko. Dar iki galo nesuprato, kad šis jį išdavė!
Vyras išlipo iš mašinos, atsisėdo šalia ir pradėjo kažką kalbėti šuniui. Kokias 10 minučių įtikinėjo, paskui šis atsistojo ir pats priėjo prie mašinos. Taip mūsų namuose atsirado didelis mišrūnas!
Veterinaras pasakė, kad jis aiškiai gyveno ne gatvėje. Mes nesmerkiame ankstesnių šeimininkų, turbūt jie turėjo savų priežasčių atsikratyti augintinio. Tiesa, galėjo sugalvoti humaniškesnį būdą, nei pririšti autostradoje.
Iš kitos pusės, tada mes nebūtume sutikę mūsų Losto! Vyras dabar sako, kad jis suprato, kodėl jam anksčiau taip patiko ta daina – jis jautė, kad kažkur pasimetė jo šuo!
O neseniai nutiko labai jaudinantis įvykis. Vyras su sūnumi ir Lostu išėjo pasivaikščioti į parką.
Ir staiga gatvėje šuo labai įsitempė – jis kažką pamatė Lostas tiesiog atsisėdo ir žiūrėjo į vieną žmogų minioje.
Reikėjo matyti jo akis! Ir tas žmogus irgi pažino šunį! Vyriškis labai išsigando. Vyras sako, kad jam net veidas ištįso ir po minutės sutrikimo jis staiga apsisuko ir greitai nuėjo į kitą pusę.
Lostas paprasčiausiai sėdėjo ir žiūrėjo jam įkandin. O kai šis dingo minioje, pašoko palaižyti vyro bei sūnaus ir lyg paklausė žvilgsniu: „Ko stovime? Einam pasivaikščioti!“
