Dieną po dienos šeimos praeidavo pro jo narvą. Šuniukai buvo greitai paimami, jauni ir triukšmingi – taip pat. O jis sėdėjo kampe: tylus, per daug suaugęs, per daug rimtas. Visada rasdavosi pasiteisinimų.
Juoda vilna su pirmais žilos siūlais, didelės švelnios, bet pavargusios akys. Jis nešokinėjo, nelosė, nepritraukdavo dėmesio. Tik laukė. Kasdien — laukė.
Prieglaudoje jį vadino Juodžiu. Keletą mėnesių jis ten gyveno, mylimas darbuotojų, bet nuolat paliktas lankytojų.
— Jis geras, bet jau amžius. Žaisti nelabai mėgsta, — kartojo savanoriai, ir žmonės eidavo prie kitų narvų, kur klykavo šuniukai.
Juodis stebėjo, kaip kaimynai vienas po kito iškeliauja į naujus namus. Jo dubenėlis buvo pilnas, vilna — iššukuota, bet tai nepakeitė svarbiausio — to, ką jis kadaise prarado. Akys prarado šviesą, o uodega beveik nejudėjo. Atrodė, kad jis susitaikė.
Retas atkreipė dėmesį į detales: ant seno mėlyno antkaklio kabojo nusidėvėjęs metalinis ženklelis. Visi galvojo — paprasta etiketė. Tačiau būtent ant jo buvo paslaptis, paaiškinanti viską.
Kartą į prieglaudą užėjo žmogus — ne dėl «nuotraukos ant viršelio», ne dėl begalinių žaidimų, o dėl ramaus draugo. Salė dundėjo lojimu, vaikai juokėsi, šunys stengėsi pasiekti grotas. O šis žmogus staiga sustojo prie tolimo voljero. Kampe sėdėjo Juodis. Jis neskleidė jokio garso, tik pakėlė akis — jose buvo tiek nuovargio ir laukimo, kad širdis suspaudė.
Žmogus pritūpė. Kurį laiką jie tiesiog žiūrėjo vienas į kitą. Tada šuo pakilo ir atsargiai priartėjo prie grotu, nosimi palietė virbus. Mažas gestas — bet jo užteko.
Ranka palietė seną ženklelį ir atsargiai jį pasuko. Raidės buvo sunkiai įskaitomos, tačiau buvo aiškios:
«Jei tu skaitai tai — manęs daugiau nėra. Prašau, suteik Juodžiui naujus namus. Jis buvo mano geriausias draugas».
Gerkalnę suspaudė. Viskas tapo aišku: ir tylėjimas, ir žvilgsnis. Jis nebuvo paliktas — jis prarado šeimininką.
— Mes radome jį gatvėje, — tyliai paaiškino darbuotoja, pastebėjusi, į ką lankytojas žiūrėjo. — Artimųjų nesuradome. Manome, šimininkas mirė. Niekas nepaėmė šuns. Jis senas… per liūdnas. Žmonės pasirenka kitus.
Juodis vėl prisiglaudė prie grotų, lyg klaustų: «O tu?..»
Atsakymas nuskambėjo iš karto:
— Aš paimsiu jį.
Uodega nežymiai suvirpėjo. Kai voljero durys atsidarė, šuo žengė žingsnį ir sustojo, tarsi netikėdamas. Tačiau vos tik jį pririšo prie pavadėlio, jis pakėlė akis — jose atsirado tylus pasitikėjimas.
Namuose jis žengė neužtikrintai, atidžiai uodė kampus, klausė kiekvieno garso. Ant grindų prie kėdės išdėstė minkštą antklodę, šalia pastatė dubenėlį. Jis nedelsė — ir pradėjo valgyti. Uodega pajudėjo stipriau.
Po kelių dienų jis jau sekiojo iš paskos. Guldavosi prie kojų, kai skaitydavo. “Galvą uždėdavo ant kelių per filmus. Naktį miegodavo prie lovos, tyliai atsidusęs — tarsi pagaliau suprato: tai vėl yra namai.
Kaimynai pasivaikščiojimuose stebėjosi:
— Atrodo, jis atjaunėjo pas tave.
— Jis ne «pas mane», — buvo atsakymas. — Jis — mano šeima.
Vieną vakarą žmogus paėmė į rankas tą patį ženklelį, perbraukė pirštu per įbrėžimus ir tyliai pasakė:
— Nesirūpink. Tavo prašymas įvykdytas. Jis mylimas. Jis namie.
Juodis pakėlė galvą, akys sušvito, uodega patikimai pajudėjo — tarsi jis suprato kiekvieną žodį.
Kartais būtent tie, kuriuos visi atstumia, tampa mūsų gyvenime ištikimiausi ir brangiausi. Nes meilė klausia nei apie amžių, nei apie spalvą, nei apie charakterio «triukšmingumą» — ji tiesiog suranda tą, kuris laukia.❤️
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
