Mane labai išveda iš pusiausvyros mintis, kad visa tai neilgam. Kad vaikai su manimi neilgam.
Kad dar truputis ir jie išskris iš mano namų, iš mano lizdo. Tais momentais, kai mes ant jų baramės, stebėtinai tai pamirštame. O kiek barnių ir apmaudžių auklėjamųjų momentų mes turbūt galėtume išvengti, jei žiūrėtume į savo vaikus iš to ateities taško, kuriame jie jau ne su mumis, kuriame jie suaugę.
Išmintis visada ateina taip vėlai. Kai jau padaryta tiek klaidų, pasakyta tiek žodžių. Kai kartais sunku kažką pakeisti. Gerai, kai viskas gerai, ir tu tiesiog šviesiai liūdi. Šviesus liūdesys nuostabus. O kas, jeigu ne…
Mieli tėvai, aš labai norėčiau jums pasakyti, kad pas jus dabar geriausi momentai gyvenime. Kaip sunku bebūtų finansiškai, fiziškai ar morališkai, tegu jus visada palaiko mintis apie tai, kad dabar šalia jūsų yra mieli jūsų vaikai.
Paskui galbūt bus taip pat sunku finansiškai, fiziškai ir morališkai, toks jau mūsų gyvenimas, tačiau šalia jau nebebus vaikų, jie užaugs ir išsiskirs su jumis. Ir šis atsisveikinimas neišvengiamas.
Mylėkite juos čia ir dabar, nesibarkite. Galima auklėti be grubių žodžių. Jūs rasite savyje ir jėgų, ir noro tai padaryti, jei jūs žiūrėsite į savo vaikus iš rytdienos aukštumų. Neniurzgėkite.
Bet jei niurzgate, tai truputį, nedaug, gerybiškai. O paburbėję apkabinkite. Ir jei niurzgesys niekaip nepraeina, pasiimkite šį video ir žiūrėkite jį visada, kai ištinka sunki diena… Jūs mylite savo vaikus šiandien ir visada.
