Ši istorija nutiko, kai aš mokiausi paskutinėje klasėje. Mūsų miestelis buvo nedidelis. Žiemos metu temo labai anksti, o iki mūsų namų buvo toloka. Aš gyvenau su močiute ir seneliu. Jie juk negalėjo ateiti manęs pasitikti po pamokų. Pamokos baigdavosi vėlai. Kai grįždavau namo, jau būdavo tamsu.
Tą dieną mokykloje vyko kažkoks renginys. Aš vėl išėjau vėlai ir pasukau namų lik. Man nebuvo baisu, nes aš galvojau, kad man niekas negali nutikti. Staiga žiūriu, prie vieno suoliuko tupi šuo. Pamatęs mane, jis atsistojo ir priėjo prie manęs.
Šuo menės nesustabdė ir nelojo. Pradžioje išsigandau, o paskui nusiraminau.
— Gerute mano! Kas tavo šeimininkas?
Kad sutrumpinčiau laiką, aš pasakojau šuneliui savo pergyvenimus, to meto savo meilės istoriją. Šuo klausėsi ir bėgo šalia, vizgindamas uodegą. Aš ir nepastebėjau, kaip mes nuėjome pusę kelio. Mieste jau nieko nebebuvo.
Staiga kitame gatvės gale pasirodė automobilis. Kai jis sulėtino greitį, aš prisiminiau istorijas apie išprievartavimus mūsų miestelyje.
Aš labai išsigandau. Vairuotojas išlipo iš mašinos, kur grojo garsi muzika ir sėdėjo dar keli girti jo draugai. Jis priėjo prie manęs, sugriebė už rankos ir liepė lipti į mašiną. Gatvėje daugiau nieko nebuvo. Jei ir būčiau šaukusi, niekas manęs nebūtų išgirdęs.
Šuo, ėjęs su manim, pradėjo loti ant vaikino ir jį puolė. Jis paleido mano ranką ir ėmė gintis, šaukdamas, kad aš sutramdyčiau šunį. Paskui vaikinas vargais negalais nusigavo iki mašinos ir nuvažiavo.
Nepamenu, kaip aš paskui parėjau namo. Ilgai glosčiau šunį. Atėjau namo ir paprašiau duoti duonos šuneliui. Tada šuo jau laukė manęs prie balkono. Iš kur jis žinojo, kad aš ten atsidursiu?
Kai aš apie tai papasakojau močiutei, ji pasakė:
— Tai buvo tavo angelas sargas!
Pavalgęs, šunelis nubėgo sau. Jis mane išgelbėjo.
