Kartą seniai į mano sesers sodą atėjo žąsinas. Paukštis atsirado nežinia iš kur ir apsigyveno sesers sodo kiemelyje. Atlikome kaimynų apklausą – nė vienas žmogus „neatpažino“ paukščio. Todėl sesuo pasiliko jį pas save.
Visų nuostabai žąsinas pasirodė labai geras ir sumanus. Visą dieną jis vaikštinėdavo paskui seserį lyg naminis šuo. Žąsinas mėgo, kai jį glosto, prieidavo ir „reikalaudavo“ švelnumo.
Per vasarą mes taip pripratome prie žąsino, kad jis tapo beveik šeimos nariu.
Vasara atėjo į pabaigą ir artinosi ruduo. Sesers šeima (kartu su ja pačia) išvažiavo į miestą.
O kurgi dėti paukštį? Į butą? Ne variantas! O sode jis vienas žus, todėl reikėjo priimti kokį nors sprendimą.
Kol visi svarstė, anyta pati pasirinko už visus. Kai visi išsivažinėjo, ji nukirto paukščiui galvą ir jį nupešė.
– Bus puikus patiekalas Kalėdoms! – informavo ji visus.
Sesuo buvo šokiruota šio poelgio. Buvo jausmas, lyg žuvo jos geriausias draugas. Toks pat jausmas apėmė šeimynos narius. Visi sunkiai pergyveno netektį.
Metų bėgyje žąsiną perdėdavo į visų giminaičių šaldymo kameras, tačiau niekas negalėjo paruošti iš jo patiekalo ir suvalgyti naminio numylėtinio. Paskui žąsiną pasiūlė sodo kaimynams, tačiau šie irgi nepanoro imti paukščio.
Tais metais sesuo Kalėdoms išvis neruošė jokio paukštienos patiekalo, tokia ji buvo sukrėsta šio įvykio.
Kai artinosi vasaros sezonas, pas seserį atėjo draugai, kurie niekada nebuvo matę to žąsino – jiems jį ir atidavė.
Kai aš papasakojau šią situaciją savo pažįstamiems iš kaimo, jie išjuokė mane ir seserį.
Kam veltui visus metus lesinti žąsiną, jei paskui jo net nevalgyti?
Šios istorijos moralas toks – visų požiūris į gyvūnus skirtingas. Kai kurie prisiriša prie jų visa siela, o kiti žiūri tik kaip į resursą. Kurių pusėje tiesa? Sunku atsakyti objektyviai, kiekvienas tai sprendžia pats.
