Mika niekada nebuvo paprastas šuo. Ji buvo mūsų namų triukšmas, mūsų rytinis žadintuvas ir mūsų nuolatinė priežastis vaikščioti lauke net tada, kai lyja. Ją parsivežėme iš Panevėžio, kai dukra buvo dar pradinukė, o mes su vyru ką tik persikėlėme į Vilnių. Butas buvo nedidelis, kaimynai ne visi džiaugėsi, kad virš jų apsigyveno haskis, bet Mika greitai užkariavo net pensininkę iš pirmo aukšto. Ta moteris iš pradžių bambėjo dėl šuns plaukų laiptinėje, o po metų jau nešdavo Mikai virtos mėsos gabalėlį.
Mika turėjo savo charakterį. Jei nenorėdavo eiti į dešinę, nepadėdavo jokie prašymai. Jei norėdavo į parką, atsisėsdavo prie perėjos ir žiūrėdavo į mus taip, kad praeiviai pradėdavo juoktis. Ji nemėgo kamuoliukų, bet mėgo šakas. Nešdavo jas taip išdidžiai, lyg būtų radusi lobį. Namuose vogdavo kojines ir slėpdavo po dukros lova.
Prie jūros pirmą kartą ją nuvežėme į Nidą. Tai buvo neplanuota kelionė. Vyras gavo kelias laisvas dienas, aš tuo metu buvau pervargusi nuo darbo, dukrai buvo rudens atostogos. Sėdome į automobilį ir išvažiavome. Keltas, Kuršių nerijos miškas, smėlio kopos, tas ypatingas oras, kai jūra dar toli, bet tu ją jau jauti. Mika automobilyje visą kelią buvo nerami. O kai pagaliau išlipo prie kopų tako, pradėjo tampyti pavadėlį taip, kad vyras vos išlaikė.
Nida tapo jos vieta. Mes ten nevažiuodavome dažnai, nes tai brangu ir toli, bet kiekviena kelionė buvo kaip maža šeimos šventė. Nuomodavomės paprastą kambarį, vakare valgydavome rūkytą žuvį, dukra pirkdavo karštą šokoladą, o Mika gulėdavo po stalu ir laukdavo, kol kas nors netyčia numes duonos kąsnį. Rytais eidavome prie jūros. Ji mėgo ne tiek vandenį, kiek smėlį. Galėdavo kapstyti duobę dvidešimt minučių, paskui atsigulti į ją ir atrodyti visiškai patenkinta.
Kai Mika paseno, atrodė neįtikėtina, kad tas pašėlęs šuo gali taip sulėtėti. Pirmiausia ji nebenorėjo lipti laiptais. Paskui nebešokdavo ant sofos, nors anksčiau laikė ją savo teisėta vieta. Tada pradėjo dusti po ilgesnio pasivaikščiojimo. Veterinarė rado širdies problemų, vėliau prisidėjo sąnariai, inkstai. Mūsų virtuvėje atsirado tabletės, matavimo šaukšteliai, specialus maistas, kurio Mika dažnai nenorėdavo.
Dukra tuo metu jau studijavo Danijoje. Kiekvieną kartą, kai skambindavo per vaizdo ryšį, pirmiausia prašydavo parodyti Miką. „Kaip mano vilkė?“ klausdavo. Mika beveik nebegirdėjo, bet kartais pakeldavo galvą, kai iš telefono pasigirsdavo dukros balsas. Gal tai buvo ne balsas, o mūsų reakcija, bet mums norėjosi tikėti, kad ji atpažįsta.
Paskutinę žiemą buvo sunku. Mika prastai valgė, dažnai keldavosi naktį, vaikščiodavo po butą, lyg nerastų vietos. Kartais aš išvesdavau ją į lauką trečią nakties, su pižama po paltu, ir stovėdavau kieme, kol ji lėtai uostydavo sniegą. Nebepykau dėl neišsimiegojimo. Jaučiau, kad kiekvienas toks išėjimas gali būti vienas paskutinių.
Pavasarį veterinarė pasakė: „Jai dar gali būti gerų dienų. Bet jų bus vis mažiau.“ Vyras paklausė, kaip suprasime, kada jau laikas. Veterinarė atsakė: „Kai geros dienos nebepadengs blogų.“
Mes grįžome namo tylėdami. Tą vakarą peržiūrėjau senas nuotraukas kompiuteryje. Mika Nidoje. Mika smėlyje iki ausų. Mika prie kopų, šalia dar mažos dukros su rožine kepure. Vyras priėjo, pažiūrėjo per petį ir pasakė: „Nuvežkime ją ten.“
Aš papurčiau galvą. „Iki Nidos labai toli.“
„Žinau.“
„Ji pavargs.“
„Gal. Bet gal jai to reikia.“
Dukrai parašėme žinutę. Ji atsakė po minutės: „Aš atskrisiu.“ Bandėme atkalbėti, sakėme, kad nereikia dėl šuns skristi iš kitos šalies. Ji supyko: „Tai ne šuo. Tai Mika.“
Po dviejų dienų ji buvo Vilniuje. Pavargusi, su kuprine, neišsimiegojusi, bet vos įėjusi į butą atsiklaupė prie Mikos guolio. Mika lėtai pakėlė galvą. Dukra padėjo kaktą prie jos kaktos ir ilgai nieko nesakė.
Į Nidą išvažiavome anksti ryte. Automobilyje buvo daug tylos ir keistų smulkmenų: dukra nusipirko degalinėje bandelę, bet jos nevalgė. Vyras vis tikrino, ar Mika patogiai guli. Aš laikiau ant kelių jos seną pavadėlį, nors ji jau turėjo patogius petnešas. Keltas į Smiltynę tą dieną buvo beveik tuščias. Vėjas buvo šaltas, bet saulė kartais išlįsdavo.
Kai pasiekėme Nidą ir nuėjome prie jūros, Mika jau buvo labai pavargusi. Vyras nešė ją ant rankų dalį kelio. Prie kopų tako patiesėme pledą. Galvojome, kad ji tiesiog pagulės, pakvėpuos jūros oru, išgirs bangas. Dukra atsisėdo šalia, išsitraukė iš kuprinės seną rožinę kepurę, tą pačią iš vaikystės nuotraukų. Ji rado ją namuose specialiai. Užsidėjo ir nusijuokė pro ašaras.
„Mika, žiūrėk, aš vėl maža.“
Tada įvyko tai, ko nesitikėjome. Mika, kuri visą kelią beveik nejudėjo, pakėlė galvą. Ilgai žiūrėjo į dukrą. Tada lėtai, sunkiai, bet pati pradėjo stotis. Vyras puolė padėti, bet dukra sustabdė: „Palauk.“
Mika atsistojo. Kojos drebėjo, nugara buvo susmukusi, bet ji stovėjo. Ji žengė vieną žingsnį link dukros. Paskui dar vieną. Priėjo prie jos, įkišo nosį į tą seną rožinę kepurę ir silpnai ją stumtelėjo, kaip darydavo tada, kai dukra vaikystėje verkdavo ir slėpdavo veidą.
Dukra tą akimirką tiesiog palūžo. Ji apkabino Miką ir verkė taip, kad net aš negalėjau jos raminti. Nes pati verkiau. Vyras stovėjo šalia, rankomis užsidengęs burną.
Mika dar kelias sekundes stovėjo, paskui atsisėdo, o tada lėtai atsigulė ant pledo. Bangos ošė, vėjas nešė smėlį, kažkur toliau ėjo žmonės, bet mums atrodė, kad pasaulis sustojo. Tai nebuvo stebuklas. Ji nepasveiko. Ji tiesiog surinko paskutines jėgas, kad padarytų tai, ką visada darydavo: paguostų savo vaiką.
Grįžome į Vilnių kitą dieną. Nenorėjome skubėti. Mika nakvojo su mumis mažame nuomojamame kambaryje, ant pledo prie lovos. Ryte ji dar kartą atsimerkė, kai dukra ją paglostė. Po kelių dienų veterinarė atvyko į namus. Mika išėjo tyliai, gulėdama ant to paties pledo, kurį vežėmės į Nidą.
Dukra tą rožinę kepurę pasiėmė su savimi į Daniją. Sakė, kad nelaikys jos spintoje, o nešios. „Ne kasdien, bet kai bus labai sunku“, pasakė.
Dabar aš dažnai galvoju apie tą akimirką prie jūros. Apie seną sergantį šunį, kuris turėjo teisę tik gulėti ir ilsėtis, bet vis tiek atsistojo, nes pamatė verkiantį žmogų, kurį mylėjo visą gyvenimą.
Ir man atrodo, kad tikra meilė kartais yra labai paprasta. Ji neturi didelių žodžių. Ji tik atsistoja, nors skauda, ir paliečia nosimi tavo seną kepurę, kad tu suprastum: „Aš dar čia. Aš tave prisimenu.“
O jūs kaip manote: ar gyvūnai kartais atsisveikina su mumis ne tada, kai mes pasiruošę, o tada, kai patys randa paskutinį būdą mus paguosti?
