Tą dieną atsimenu iki smulkmenų. Dangus buvo niūrus ir tamsus, oras stovėjo it prieš audrą. Buvo aišku, kad tuoj lis lietus. Tačiau nusprendžiau neatidėlioti: jau seniai norėjau nupjauti sausas šakas nuo seno obels šalia namo. Kopėčias paruošiau iš anksto ir nepaisydama oro užsispyrusiai nusprendžiau baigti pradėtą darbą.
Pastatiau jas prie kamieno ir pradėjau kilti. Padariau tik kelis žingsnius, kai pajutau staigų truktelėjimą iš nugaros. Atsisukau ir akimirkai netekau žado.
Mano šuo lipo paskui mane. Jis čiuožė letenomis per laiptelius, nagais skrebėjo metalą, o akimis sekė mane.
– Ką tu darai? – nustebau. – Nusileisk!
Bandžiau atstumti jį ranka, bet jis vėl pakilo ant užpakalinių letenų, priekinėmis atsispyrė į kopėčias ir dantimis įsikibo į mano kelnes. Truktelėjo taip stipriai, kad beveik nenusiritau žemyn.
– Ei! Tu išsikraustei iš proto? – spontaniškai išsprūdo. – Paleisk!
Tačiau jis nepaleido. Atsispyręs letenomis į žemę, stengėsi tempti mane žemyn dar stipriau, tarsi specialiai neleido pakilti.
Susierzinimas kovėsi su nerimu, kuris kilo mano viduje.
«Kas jam yra? – praskrido mintys galvoje. – Ar tai žaidimas? Arba… kažkas ne taip?»
Jo akyse nebuvo nei džiaugsmo, nei azarto — tik susirūpinimas ir ryžtas.
Jis lyg sakė: «Neik».
Sustiprėjau balsą:
– Eik šalin! Netrukdyk! Man reikia tik kelias šakas nupjauti!
Bet kai tik vėl žengiau ant aukštesnio laiptelio, jis vėl įkibo į kelnes ir truktelėjo. Ranka nuslydo, ir pajutau baimės šaltuką, kuris suspaudė krūtinę: dar vienas toks judesys — ir aš tikrai nukrisiu.
Sustojau vietoje. Stovėjau sunkiai kvėpuodama ir staiga labai aiškiai supratau: jei taip tęsis, galėčiau sunkiai susižaloti. Reikėjo ką nors spręsti.
Nusileidau, pažvelgiau į jį griežtai ir pavargusiai pasakiau:
– Kadangi jau esi toks gudrus… pasėdėsi truputį prie grandinės.
Jis nuleido galvą, tarsi suprasdamas, kad mane supykdė. Bet aš vis tiek jį nuvedžiau prie būdos ir pririšau. Įsitikinusi, kad jis daugiau neprieis prie kopėčių, grįžau prie obels. Griebiau už šonų, ruošdamasi vėl pakilti.
Ir tada viskas įvyko.
Dangus švystelėjo akinamu švytėjimu. Griaustinis driokstelėjo beveik tuo pačiu metu. Žaibas smogė tiesiai į obelį — būtent į tą kamieną, į kurį prieš minutę ketinau lipti.
Žievė plyšo į šonus, pasipylė žiežirbos, ore smarkiai pasklido degėsių kvapas. Atšokau, rankomis užsidengusi veidą, kojos sulinkdamos iš išgąsčio.
Stovėjau nejudėdamas, širdis daužėsi taip smarkiai, kad atrodė, jog ją galima girdėti iš išorės. Ir tik tada man pasidarė aišku: jei ne mano šuo, dabar būčiau buvusi aukštyn. Ant kopėčių. Prie pat medžio viršūnės. Tuo pačiu momentu.
Mane pagavo drebulys.
Atsisukau. Jis stovėjo prie būdos, įtempęs grandinę, ir žiūrėjo į mane — rimtai, atidžiai, beveik kaip žmogus.
– Dieve mano… – pašnibždomis tariau. – Tu išgelbėjai man gyvybę.
Atsiklaupiau šalia jo ir stipriai apsikabinau už kaklo. Jis tyliai vizgino uodegą, tarsi sakydamas: «Aš tiesiog padariau tai, ką turėjau padaryti».
Ir tą akimirką supratau viena: kartais mūsų augintiniai jaučia ir supranta tai, ko mes, suaugę ir užsispyrę žmonės, laiku nepastebime.
