Dieną po dienos šeimos praeidavo pro jo narvą. Šuniukai buvo greitai paimami, jauni ir triukšmingi – taip pat. O jis sėdėjo kampe: tylus, per daug suaugęs, per daug rimtas. Visada rasdavosi pasiteisinimų.
Juoda vilna su pirmais žilos siūlais, didelės švelnios, bet pavargusios akys. Jis nešokinėjo, nelosė, nepritraukdavo dėmesio. Tik laukė. Kasdien — laukė.
Prieglaudoje jį vadino Juodžiu. Keletą mėnesių jis ten gyveno, mylimas darbuotojų, bet nuolat paliktas lankytojų.
— Jis geras, bet jau amžius. Žaisti nelabai mėgsta, — kartojo savanoriai, ir žmonės eidavo prie kitų narvų, kur klykavo šuniukai.
Juodis stebėjo, kaip kaimynai vienas po kito iškeliauja į naujus namus. Jo dubenėlis buvo pilnas, vilna — iššukuota, bet tai nepakeitė svarbiausio — to, ką jis kadaise prarado. Akys prarado šviesą, o uodega beveik nejudėjo. Atrodė, kad jis susitaikė.
Retas atkreipė dėmesį į detales: ant seno mėlyno antkaklio kabojo nusidėvėjęs metalinis ženklelis. Visi galvojo — paprasta etiketė. Tačiau būtent ant jo buvo paslaptis, paaiškinanti viską.
Kartą į prieglaudą užėjo žmogus — ne dėl «nuotraukos ant viršelio», ne dėl begalinių žaidimų, o dėl ramaus draugo. Salė dundėjo lojimu, vaikai juokėsi, šunys stengėsi pasiekti grotas. O šis žmogus staiga sustojo prie tolimo voljero. Kampe sėdėjo Juodis. Jis neskleidė jokio garso, tik pakėlė akis — jose buvo tiek nuovargio ir laukimo, kad širdis suspaudė.
Žmogus pritūpė. Kurį laiką jie tiesiog žiūrėjo vienas į kitą. Tada šuo pakilo ir atsargiai priartėjo prie grotu, nosimi palietė virbus. Mažas gestas — bet jo užteko.
Ranka palietė seną ženklelį ir atsargiai jį pasuko. Raidės buvo sunkiai įskaitomos, tačiau buvo aiškios:
«Jei tu skaitai tai — manęs daugiau nėra. Prašau, suteik Juodžiui naujus namus. Jis buvo mano geriausias draugas».
Gerkalnę suspaudė. Viskas tapo aišku: ir tylėjimas, ir žvilgsnis. Jis nebuvo paliktas — jis prarado šeimininką.
— Mes radome jį gatvėje, — tyliai paaiškino darbuotoja, pastebėjusi, į ką lankytojas žiūrėjo. — Artimųjų nesuradome. Manome, šimininkas mirė. Niekas nepaėmė šuns. Jis senas… per liūdnas. Žmonės pasirenka kitus.
Juodis vėl prisiglaudė prie grotų, lyg klaustų: «O tu?..»
Atsakymas nuskambėjo iš karto:
— Aš paimsiu jį.
Uodega nežymiai suvirpėjo. Kai voljero durys atsidarė, šuo žengė žingsnį ir sustojo, tarsi netikėdamas. Tačiau vos tik jį pririšo prie pavadėlio, jis pakėlė akis — jose atsirado tylus pasitikėjimas.
Namuose jis žengė neužtikrintai, atidžiai uodė kampus, klausė kiekvieno garso. Ant grindų prie kėdės išdėstė minkštą antklodę, šalia pastatė dubenėlį. Jis nedelsė — ir pradėjo valgyti. Uodega pajudėjo stipriau.
Po kelių dienų jis jau sekiojo iš paskos. Guldavosi prie kojų, kai skaitydavo. “Galvą uždėdavo ant kelių per filmus. Naktį miegodavo prie lovos, tyliai atsidusęs — tarsi pagaliau suprato: tai vėl yra namai.
Kaimynai pasivaikščiojimuose stebėjosi:
— Atrodo, jis atjaunėjo pas tave.
— Jis ne «pas mane», — buvo atsakymas. — Jis — mano šeima.
Vieną vakarą žmogus paėmė į rankas tą patį ženklelį, perbraukė pirštu per įbrėžimus ir tyliai pasakė:
— Nesirūpink. Tavo prašymas įvykdytas. Jis mylimas. Jis namie.
Juodis pakėlė galvą, akys sušvito, uodega patikimai pajudėjo — tarsi jis suprato kiekvieną žodį.
Kartais būtent tie, kuriuos visi atstumia, tampa mūsų gyvenime ištikimiausi ir brangiausi. Nes meilė klausia nei apie amžių, nei apie spalvą, nei apie charakterio «triukšmingumą» — ji tiesiog suranda tą, kuris laukia.❤️
