Prieš keletą metų ramioje kvartalo pakraštyje nedideliame miestelyje pasirodė katinas. Kažkada, jis tikriausiai buvo gražus, stiprus — su blizgančiu dryžuotu kailiu, primenančiu jūrinę palaidinę. Tačiau metai ir gatvė pavertė jį apgailėtinai padaru. Jis buvo purvinas, su išdraskytu kailiu, vienakė, sulūžusia ausimi. Jo uodega kažkada buvo lūžusi ir sugijo kreiva, galinė koja buvo sužeista, todėl katinas judėjo ant trijų kojų, keistai čiūždamas, tarsi atliktų juokingą šokį.
Jis maitindavosi kuo pakliuvo: rinko likučius prie šiukšlių konteinerių, kartais rastavo šunų paliktus likučius. Kvartalo gyventojams jis buvo niekas daugiau, kaip tik nemaloni kraštovaizdžio dalis — lyg sulūžusi tvora ar pamirštas skardinis indas.
Vardo jis neturėjo. Jis buvo tiesiog «katinas» — niekieno, niekam nereikalingas. Naktimis jis slėpdavosi po automobilių stogais, kurie jam atstodavo ir stogą, ir apsaugą nuo šalčio, lietaus bei žmonių pykčio.
Jis seniai pripratęs prie abejingumo ir grubumo. Kai, beviltiškai bandydavo praslysti į daugiabučio laiptinę, jį išvydavo spyriais, tarsi būtų kažkas nešvaraus, nepriimtino. Žmonės raukydavosi, nusukdavo akis, o kai kurie net mėtė į jį akmenis ar lazdas. Jo vienintelis «nusikaltimas» buvo tas, kad jis vis dar gyvas.
Net valytojas — apie penkiasdešimties metų amžiaus vyras, amžinai pavargęs ir įsiutęs dėl sunkaus gyvenimo, — rado šiam katinui išeitį savo dirginimui. Jis juokdavosi, kai vargšą katiną apibardavo lediniu vandeniu iš žarnos:
— Na, prauskim mūsų gražuolį! — pajuokaudamas tarė jis.
Katinas tiktai drebėjo, susispaudęs į gniužulą, ir kentėdavo. Jis nustodavo priešintis.
Ir vis dėlto jam liko viena silpnybė: jis mylėjo vaikus. Vos pamatęs vaikus, jis, šokinėdamas ant savo sergančios kojos, skubėdavo pas juos, tikėdamasis bent akimirkos švelnumo. Tačiau tėvai draudė savo vaikams liesti «nešvarų, sergantį gyvūną».
Tik viena mergaitė, devynerių metų Anna, kartais nepaisydavo draudimo. Ji slaptai glostydavo katiną, imdavo jį ant rankų. Tuomet katinas užmerkdavo savo vienintelę akį ir pradėdavo garsiai murkti, vaikiškai, tarsi vėl taptų kačiuku. Jis net siūrodavo jos striukės sagą — ir tomis akimirkomis atrodydavo naminis ir laimingas.
Anna maldavo tėvų:
— Prašau, pasiimkime jį namo! Aš pati juo rūpinsiuosi, maudysiu, maitinsiu. Jis bus švarus ir geras, aš pažadu!
Bet suaugusieji buvo neperkalbami:
— Anna, pamiršk. Mums nereikia šio sergančio klajūno namuose. Pažiūrėk į jį.
Tačiau mergaitė vis tiek slapčia jį maitinamą: tai gabalėliu sūrio, tai pusės sumuštinio. Vargingo gyvūno gyvenime tai buvo tikra šventė.
Vasarą kiemas atgijo: vaikai žaidė, kaimynai ilsėjosi ant suolų. Tik katino gyvenime niekas nesikeitė.
Kartą, kai Anna su draugėmis piešė kreida ant asfalto, katinas netoliese suko ant saulės. Iš laiptinės išėjo vyras su dviem vokiečių aviganiais. Išgirdo trumpą komandą:
— Fass!
Katinas metėsi prie artimiausio medžio, tačiau serganti koja nepalaikė. Šunys jį akimirksniu pasivijo. Su garsiu lojimu jie įsikibo į vargšą.
Anna, pamiršusi baimę, sušuko ir metėsi pas jį. Šunų savininkas, pamatęs mergaitę, skubiai tempė pavadėlius ir pasislėpė.
Katinas gulėjo nejudėdamas ant žolės, raudona spalva nudažytoje. Anna pakėlė jį ant rankų:
— Prašau, pakentėk… tik nemiršk…
Jis duso, drebėjo, bet staiga giliai įkvėpė ir pradėjo murkti, vėl siekdamas sagos jos rūboje. Jo vienintelė akis švytėjo pasitikėjimu.
Šiuo metu kiemelyje susirinko žmonės. Vaikai verkė kartu su Anna. Suaugusieji tylėjo, nuleidę akis. Prisiartino tėvai. Jie bandė įtikinti dukrą:
— Anna, palik jį. Jam nepadėsi. Eime namo.
— Ne! — sušuko ji per ašaras. — Tai mes visi kalti! Mes visi!
— Pakanka, — reikalavo tėvas. — paleisk jį.
— Tuomet aš išeisiu kartu su juo! — užsispyrusiai atsakė mergaitė. Ir, priglaudusi kruviną katiną, išėjo.
Taip niekam nereikalingas, sužalotas, visų nuvijamas katinas pirmą kartą surado šeimą. Jis išgyveno. Tiesiog negalėjo neišgyventi — juk dabar jis turėjo Anną.
Ji pavadino jį Feliksu.
Tapo naminiu, Feliksas labiausiai mėgo sėdėti ant palangės ir žiūrėti į gatvę. Ten, žemai, liko senasis pasaulis. O šalia — jo šeimininkė, geriausia ir drąsiausia mergaitė, dėl kurios verta buvo gyventi.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
