Mano mama – pati paprasčiausia moteris. Ji mus su broliu augino viena, o mūsų tėvas buvo alkoholikas. Iš jo išvis niekada jokios pagalbos nebuvo, vieni rūpesčiai. Mama įprato plušti neištiesdama nugaros.
O štai mano anyta visai kito tipo. Ji primena grafienę. Ji tokia subtili, rafinuota. Ir ji nė trupučio neapsimetinėja. Mes gyvenome su ja po vienu stogu dvejus metus, todėl aš žinau, kad tas aristokratiškumas nesuvaidintas. Būtent tai ir pykdo mano mamą, kad anytą gyvenimas lepino, o jos – ne.
O aš su anyta sutariu labai gerai, kai mes gyvenome jos bute, barnių pas mus nekilo, o štai mama nuolat ieškojo dingsties prikibti. Pavyzdžiui, tikino, kad anyta turėjo atiduoti mums savo butą, o sau nusipirkti kitą.
O iš kur jai tam reikėjo paimti pinigų, nežinia. Dabar mes gyvename atskirai. Nusipirkome butą. Paėmėme paskolą ir nusipirkome nuosavą dviejų kambarių. Su laiku yra planų persikelti į didesnį, bet ne dabar.
O mama neatstoja, vis tvirtina, kad geriau anyta būtų mums atidavusi savo trijų kambarių, o pati persikeltų į mūsiškį. „Na kam jai toks butas? Ji ką, ten pačiūžomis čiuožinėja?“ – gelia mama. Ir taip visame kame.
Man atrodo, kad jei mano santykiai su anyta būtų blogi, jai nuo to būtų geriau. „Štai kitos kaip tik atvirkščiai, stengiasi būti artimesnės motinai, o tu vis prie svetimos moters limpi“,- skundžiasi ji.
O kas blogo tame, kad aš gerai sutariu su vyro motina? Iš savo pusės anyta visada maloni, atidi, niekada neatsisako padėti. Man nėra kuo skųstis.
O paskutinis barnis su mama nutiko dėl to, kad anytai atidaviau kailinius.
Po gimdymo priaugau keletą kilogramų ir štai niekaip negaliu numesti. O ir nesitikiu to. Nenoriu savęs alinti dietomis, man ir taip patogu. Ir atrodau aš gerai. Tik štai drabužiai pasidarė per maži.
Turiu omenyje tuos drabužius, kuriuos vilkėjau iki nėštumo. Štai ir pasiūliau anytai, jei jai kas nors tiks, ji gali pasiimti. Aš ne skudurininkė, tačiau madą visada seku. Mano drabužiai kokybiški ir stilingi. Tegu jų nedaug, tačiau man dėl jų ne gėda.
Iš pradžių atidaviau anytai savo suknelę. Ši labai apsidžiaugė, jai puikiai pritiko. O mama, kai pamatė ponią Sofiją su mano apdarais, įsižeidė. „Kam tu jai atidavei? Jai ką, savų drabužių maža? O jei tau nereikia, tai galima parduoti. Pinigai visada pravers.“ Nenoriu prekiauti savo dėvėtais rūbais, šis užsiėmimas ne man.
Mamai mano drabužiai netinka. Ji stambesnė už mane, o anyta grakšti, su amžiumi nepriaugo nereikalingų kilogramų. Bet tas nutikimas kažkaip pasimiršo, o štai dėl kailinių mama neduoda man ramybės. Esmė tame, kad kailiniai man buvo ir taip maži. Jie vos užsisegdavo iki nėštumo, dabar išvis negaliu jų užsegti. Rūbas beveik naujas, vilkėjau jį visai nedaug.
Anyta iš pradžių purtė galvą išgirdusi mano pasiūlymą pasiimti kailinius. „Gal kažkam parduosi, drabužis brangus“,- sakė ji. Tačiau aš tame nematau prasmės. Anytai kaip tik reikia žieminių rūbų. Pati ji kailinių nenusipirks.
Štai ir bus atsinaujinimas, o parduoti aš juos galiu tik pigiai, brangiai niekas nepirks. Visa tai pasistengiau paaiškinti savo mamai, bet ji nė girdėti nenori. „Vadinasi taip, pergyveni dėl svetimo žmogaus, o apie tai, ką motina vilkės žiemą, nenori nė galvoti“,- sako ji. Motina mano, kad jei kailiniai man pasidarė per ankšti, tai galiu juos parduoti, o už gautus pinigus nupirkti ką nors jai.
Taip ji mato rūpinimąsi ja.
Aš, kad nesiginčyčiau, sutikau, kad apie tokį variantą paprasčiausiai nepagalvojau. O štai sekantį kartą būtinai juo pasinaudosiu, kuo mama nuoširdžiai stebisi. „Kaip tai sekantį kartą? Man ką, sekančių kailinių laukti? Eik, paimk ir parduosim“.
Žinoma, aš taip nedarysiu. Tai kvaila ir nemandagu. Nežinau, kodėl mama taip elgiasi, anksčiau ji nepasižymėjo tokiu gobšiu elgesiu. „Tavo anyta vilkės kailinius, o aš – seną paltą?“ – bemaž verkia mama. Pasiūliau jai, kad mes su vyru pridėsime pinigų ir ji nusipirks gerą žieminę striukę. „Taip, man striukę, o anytai – kailinius“.
Dabar mama beveik nesikalba su manimi. Daro tai pro dantis. Galbūt mano, kad taip mane paveiks ir aš atimsiu dovaną. Man labai nemalonu, kad mūsų santykiai yra tokios būklės. Aš savo kaltės nematau. Negi būtų geriau kaupti rūbus ir šykštėti.
Na, kabės kailiniai spintoje, kandys juos sukapos. Svarbiausia, kad niekam neatitektų. Mama galėtų manimi didžiuotis, kad išaugino tokią dosnią dukrą, o ji papūtusi lūpas.
Lyg ne suaugęs žmogus, o maža mergaitė. Kaip manote, kas šioje situacijoje teisus, o kas ne? Kaip geriau pasielgti, kad visi liktų patenkinti?
