Tas vakaras buvo ypač šaltas. Lietus be perstojo krito iš pilko dangaus, paversdamas miesto gatves šlapiu blizgesiu po žibintų šviesomis. Viename tamsiame skersgatvyje, šaligatvio pakraštyje, sėdėjo vyras su tankia barzda ir pavargusiomis akimis.
Jo susidėvėjęs paltas vos apsaugojo nuo žvarbaus vėjo, o plonos pirštinės negalėjo paslėpti rankų drebulio. Šalia, prie jo kojų, gulėjo senas kuprinis – vienintelis daiktas, primenantis praeitį, kuri jau seniai buvo tapusi svetima ir tolima.
Prie vyro lėtai priėjo šuo – rudas, su žilais lopais ant snukio, kaip ir jo šeimininkas. Jis ne visada buvo benamis; kažkada turėjo namus, šilumą ir mylinčias rankas, glostančias jo nugarą. Bet dabar jie abu neturėjo nieko, tik vienas kitą ir ilgas, vienišas naktis miesto gatvėse.
Vyras pažvelgė į šunį, ir jo akyse šmėkštelėjo lengva šypsena. Jis tyliai sušnabždėjo: “Na ką, drauge, praleisim šią naktį kartu?” Šuo, tarsi jį suprasdamas, lėtai priėjo arčiau ir atsisėdo priešais.
Jų žvilgsniai susitiko, ir tuo metu atrodė, kad nei lietus, nei šaltis nebeturėjo reikšmės. Visa, ką jie turėjo – tai šiluma, kurią galėjo suteikti vienas kitam.
Kadaise vyras gyveno visai kitaip. Jis buvo buhalteris mažoje įmonėje, turėjo šeimą, namus, pilnus džiaugsmo, bet viskas pasikeitė pernelyg greitai. Praradęs darbą, o netrukus ir žmoną, kuri neištvėrė nesėkmių virtinės, jis atsidūrė gatvėje, nesugebėdamas išsikapstyti iš skolų. Visi draugai nusisuko, tarsi baimė dėl skurdo būtų užkrėtusi jų širdis.
Vienintelis, kuris jo nepaliko, buvo šuo, kurį jis kadaise surado gatvėje dar mažą šuniuką. Dabar jis buvo vienintelė jo atrama šiame žiauriame pasaulyje.
Praeiviai skubėjo pro šalį, nepastebėdami dviejų pasimetusių sielų, besislapstančių nuo lietaus. Tik vienas žmogus sustojo ir pažvelgė į juos. Jauna moteris, apsirengusi ilgą paltą, akimirką stabtelėjo ir iš rankinės ištraukė bandelę.
Ji atsargiai padėjo ją šalia vyro, kuris tyliai padėkojo, jausdamas ne tik gailestį, bet ir palaikymą – tą nematomą siūlą, kuris dar jungė jį su pasauliu.
Naktis buvo ilga, ir vyras pagalvojo, kad galbūt rytoj jų istorijos vis dėlto pasikeis. Gal jis ras darbą, o gal kas nors pasiūlys pagalbą. Tačiau giliai širdyje jis suprato: kol turi šį ištikimą draugą, kuris šildo jį šaltomis naktimis, turi priežastį toliau kovoti.
Šuo švelniai padėjo galvą ant jo kelių, tarsi patvirtindamas jo mintis. Ir nors jie neturėjo nei stogo virš galvos, nei šiltos lovos, jie rado savo namus tylios ištikimybės dėka.
