Su Benu mes susituokę šiek tiek daugiau nei 10 m. Turime sūnų, gyvename nedideliame 2 kambarių bute. Dirbu buhaltere, vyras pluša gamykloje.
Ryte visi išsilakstome savo reikalais: Žygis – į mokyklą, mes su vyru – į darbą. Vakare susirenkame. Ir mano vyriškiams poilsis, o man antra pamaina.
Gaminu, tvarkau, skalbiu, naktį be jėgų griūnu į lovą su viltimi tuoj pat užmigti. Bet ne, vyrui dar norisi švelnumo.
O neseniai Benediktą paaukštino, jį skyrė darbų saugos viršininku, prieš tai išsiuntė į kitą miestą komandiruotėn. Ir tai buvo jo pirmoji kelionė darbo reikalais.
Benas išvyko 2 savaitėms, iš pradžių mes su sūneliu lyg ir ilgėjomės. O paskui pasidarė taip lengva!
Benas juk įpratęs namie komanduoti. Žygį visada kontroliuodavo, namų darbus tikrindavo, dienyną vos ne po didinamuoju stiklu nagrinėdavo. Ir neduok dieve, pamatydavo ten „patenkinamai“.
Aš, žinoma, irgi nusimenu, matydama blogus pažymius sūnaus dienyne, tačiau iš pradžių stengiuosi išsiaiškinti, kodėl taip išėjo, o paskui pasikartojame neįsisavintą medžiagą.
O Benas visada juk imdavo šaukti ant sūnaus. Vaikas vos neverkdavo nuo tokio tėviško dėmesio.
O ir namų darbų Benas niekada neaiškindavo Žygiui, o iškart pereidavo prie smerkimo, esą, į ką toks bukas atsigimė.
Tai va, kol jis komandiruotėje, mes su Žygiu tyliai ir be riksmo ruošiame namų darbus. Man atrodo, sūnus moksle ėmė labiau pasitikėti savimi.
O ir man daugiau laiko atsirado užsiimti su vaiku. O tai juk kaip visada? Parbėgu iš darbo, akimirką pabendrauju su sūnumi ir lekiu link viryklės ar skalbimo mašinos.
O čia grįžtu iš darbo – maisto dar yra, reikia tik pašildyti. Visi drabužiai švarūs, namie tvarka. Taip išeina, kad Benas mūsų namuose daugiau už visus valgo ir šiukšlina, tik paskui jį ir lakstau kaip tarnaitė.
O dabar su sūnumi užtenka laiko ir pamokoms, ir filmą pažiūrėti, ir net kartais traškučių pakramsnoti.
Ačiū dievui, pastarųjų Benas nemato, o tai seniai mums paskaitą atskaitytų apie teisingą ir sveiką mitybą.
Kai jis man skambina, klausia, kaip reikalai, žvaliai atsiskaitau, kad viskas tvarkoje. Benas prisipažįsta, kad ilgisi ir aš jam sakau tą patį.
O pati meluoju nesusigėsdama. Nepasiilgau nė trupučio! Man išvis nesinori, kad vyras grįžtų iš komandiruotės, nes mums su sūnumi dviese patogu, ramu ir namie tvarka.
Su siaubu laukiu komandiruotės pabaigos. Vėl įsivaizduoju tą amžiną vyro rėkimą, kojines, išmėtytas po butą, barščių puodus, kotletus, troškintuvus su plovu.
Viešpatie, aš anksčiau net nesusimąsčiau, kad vyras tiek valgo. O dar ta santuokinė pareiga. Na nieko, aš jau per tiek metų nieko neprivalau! Viską jam atidaviau. Nenoriu!
Svajoju palikti vyrą. O kur eiti? Butas jo, mano atlyginimas mažas, kad išsinuomočiau kitą būstą.
O ir kaip paaiškinsiu Žygiui, kad nenoriu gyventi su jo tėčiu? Nors sūnus ir pats prisibijo tėvo, tačiau vyriško auklėjimo berniukui reikia. O giminaičių gausybė? Juk visi mano, kad mūsų šeima ideali.
Tačiau aš pavargau nuo vyro ir nenoriu, kad jis grįžtų iš komandiruotės. Man net mintis tokia kilo: gal jis susiras meilužę ir pats mus mes? Tik kur dar jis ras tokią kvailę? Liūdna.
