Šuo klaidžiojo po mišką ir staiga pamatė laužą, o šalia jo Žmogų. Šuo labai sušalo, jam labai norėjosi prieiti prie šiltos laužo liepsnos, tačiau jis nesiryžo. O tuo metu Žmogui labai norėjosi valgyti, tačiau reikėjo stotis ir eiti į mišką medžioti, bet buvo jau tamsu ir jis nesiryžo…
Tą akimirką iš krūmų išlindo Šuo, jo dantyse buvo paukštis. Šuo lėtai priėjo ir padėjo grobį prie Žmogaus kojų. Dėkingas Žmogus pakvietė Šunį prie laužo.
Paskui jie pasidalijo vėlyvą vakarienę ir atsisėdo žiūrėti į žvaigždes. Žmogui nenumaldomai norėjosi ištiesti ranką ir įsirausti pirštais į tankų Šuns kailį, o Šuo tuo metu svajojo pajusti Žmogaus rankos prisilietimą…
Jie užmigo, prisiglaudę vienas prie kito.
Tą naktį nuožmaus senojo pasaulio baimė ir šaltis pirmąkart atsitraukė. O ryte Šuo suprato, kad jau nebegali išeiti, o Žmogus – kad nebegali jo paleisti.
Tada Šuo tarė:
– Kaip amžinos ištikimybės ženklą dovanoju tau, Žmogau, vienintelį, ką turiu – savo Gyvybę. Dabar ji priklauso tau!
Ir Žmogus atsakė:
– Amžino dėkingumo ženklan pasižadu saugoti tavo Dovaną patikimiausioje vietoje – savo širdyje! Žmogus ištiesė delną. Šuo įdėjo į jį savo leteną.
Ir tą akimirką tuštuma jų sielose dingo…
…Nuo tada praėjo daug laiko, tačiau Šuns akyse ir dabar gyvena to senojo laužo šviesa. Jie su viltimi įsižiūri į žmonių veidus, siekdami pamatyti juose atsaką – šiltą atspindį. Tačiau Žmogaus akyse ugningos kibirkštys seniai užgeso – jis ėmė saugoti savo širdyje pernelyg daug reikalingų ir praktiškų dalykų, ir netrukus Šuns Dovanai ten neliko vietos.
Tada Žmogus metė šią Dovaną Šuniui atgalios: „pasiimk“ – ir nuėjo savo keliu toliau. Tačiau Šuo negalėjo pasiimti Dovanos, pasirodė, kad jis nemoka laužyti Priesaikų. Tada jis tyliai pasitraukė į šešėlį ir nepastebimai nusekė paskui nueinantį žmogų, nenuleisdamas tamsių ir ašarotų akių nuo jo nerūpestingos ir abejingos nugaros. O jo Dovana – jo Gyvybė – taip ir liko gulėti ant kelio.
Su laiku ji susidėvėjo nuo spyrių, apdulkėjo ir dabar jau nebeatrodo Žmogui brangenybe. Paprastai jis jos nepastebi, tačiau jei kartais už jos užkliūna – nesusimąstydamas nusviedžia sau nuo kelio. Jam nėra kada, Žmogus kažko vis ieško ir ieško didžiuliame pasaulyje. Ir randa daug ką, tačiau niekas negali atgaivinti šviesos jo akyse, todėl jo viduje šaltis ir prieblanda.
O Šunys gyvena ir miršta belaukdami stebuklo. Jie tiki, kad vienąkart Žmogus prisimins ir pakvies:
– Man vėl reikia tavo meilės ir ištikimybės, tik jos gali išgelbėti mane nuo vienatvės ir atgaivinti apmirusią širdį. Ir aš vėl rūpinsiuosi tavimi, kaip tada žadėjau. Sugrįžk, Drauge!
Ir tada Šuo nusišypsojęs atsakys:
– Man nereikia grįžti, aš ir taip visada buvau šalia tavęs, Žmogau!
Jums atrodo, kad tai tik pasaka?
Tada pažvelkite į akis sutiktam šuniui…
