Jūs tik pažvelkite, kokiu giliu liūdesiu pripildytos šio šuns akys. Jose matosi ne tik liūdesys, bet ir šviesios ateities viltis. Visą savo gyvenimą šuo praleido prieglaudoje. Jis niekada neturėjo mylinčių šeimininkų.
Šio šuns istorija – pasakojimas apie tai, kaip sunku gyventi, kai tu visiškai vienas prieš visą pasaulį.
Šunį rado prieglaudos darbuotojai maždaug prieš 4 metus. Jis buvo visiškai mažytis, su styrančiomis ausytėmis.
Veislę nustatyti buvo sunku. Jis buvo panašus tiek į bokserį, tiek į vokiečių aviganį. Šuniukas turėjo dideles rudas akis, kurios su natūraliu susidomėjimo apžiūrinėjo supantį pasaulį. Rastinuką pavadino Sju.
Mergaitė praėjo visas būtinas procedūras: sterilizacija, gydymas nuo kirmėlių, skiepai ir priemonės nuo blusų.
Sju buvo pilnai pasiruošusi susitikimui su mylinčiais šeimininkais. Prieglaudos darbuotojai buvo pilnai įsitikinę, kad Sju pasiims labai greitai, juk ji buvo neįtikėtinai gražus ir linksmas šuniukas.
Tačiau jų spėjimai nepasitvirtino, niekas nenorėjo pasiimti Sju. Žmonės ateidavo, apžiūrėdavo šunis ir praeidavo pro jos voljerą.
Palaipsniui ji užaugo, iš žaismingo šuniuko Sju pavirto švelniu, bet labai liūdnu šunimi.
Po kelių metų Sju nusišypsojo sėkmė. Ją pasiėmė į jaukius namus. Šuns šeimininkais tapo jauna šeima.
Tačiau mažiau nei po metų Sju vėl grąžino į prieglaudą.
„Suprantate, mūsų planai pasikeitė“,- paaiškino savo poelgį nevykėliai šeimininkai.
Sju davė viltį ir žiauriai ją atėmė, tai labai neteisinga tokio gero šuns atžvilgiu.
Net tokie išbandymai negalėjo sulaužyti jos dvasinės galios. Ji ir toliau liko labai gera, patikli, draugiška.
Sju puikiai sutarė su visais gyvūnais, kurie gyveno tarp prieglaudos sienų. Sju – pavyzdinio elgesio kalytė. Ji išauklėta, moka komandas.
O jūs imtumėte iš prieglaudos suaugusį šunį? Parašykite savo nuomonę.
