Šio šuns išvaizda buvo visiškai paprasta ir niekuo neišsiskirianti. Šuo augo ir iš šuniuko virto suaugusiu šunimi, kas mažino šansus rasti jam šeimininkus.
Šunys iš prieglaudos gyvena sąlygomis, panašiomis į namų, todėl jie bendraujantys ir linksta prie žmonių. Tokie šunys džiugiai žaidžia su prieglaudos darbuotojais, rodo jiems švelnumą ir šilumą. Rosko buvo ne iš tokių šunų.
Šis šuo gyveno prieglaudoje labai ilgai, bet taip ir nepamėgo bendrauti. Jis „neprašydavo“, kad jį paglostytų, nesiverždavo ant rankų, necypdavo iš džiaugsmo ir nebandydavo aplaižyti prieglaudos darbuotojų draugystės ženklan. 3 metus Rosko buvo vienišius.
Prieglaudos darbuotojams buvo net truputį apmaudu dėl tokio Rosko elgesio. Visi žmonės, kurie dirbo prieglaudoje, dievino gyvūnus ir žvelgė į juos su gerumu bei meile.
Visi darbuotojai atėjo į šį darbą savo noru tik todėl, kad norėjo padėti gyvūnams ir nuoširdžiai jų gailėjo. Tai kodėl gi šuo nenori kontaktuoti su tais, kurie juo rūpinasi?
Darbuotojai spėjo, kad visa esmė Rosko praeityje ir atsakymo reikia ieškoti būtent ten. Jie nusprendė pabandyti rasti kažką, kas pažinojo Rosko praeitame gyvenime, ir bandymas pavyko.
Į prieglaudą atėjo vyras ir pasakė, kad Rosko jam labai primena šuniuką, kuris jam dingo prieš 3 metus.
Jis pasakė, kad ilgai ieškojo šuns, tačiau bandymai buvo nesėkmingi. Fermeris dėjo skelbimus, žadėjo dosnų apdovanojimą tam, kas ras jo numylėtinį, tačiau visos pastangos buvo veltui.
Ir štai pagaliau jie susitiko: dingęs šuo ir jo šeimininkas. Vyras taip susijaudino, kad negalėjo sulaikyti ašarų.
Matėsi, kad Rosko irgi susijaudinęs. Šuo nubėgo pas šeimininką, pradėjo trintis į jį ir visu elgesiu demonstruoti neapsakoma džiaugsmą. 3 metus šeimininkas ieškojo Rosko, o šuo kentėjo be jo, o dabar jie pagaliau kartu!
