Jei jūs paskambinsite į JAV gyvūnų gelbėjimo tarnybą ir pranešite apie rastą žvėrelį našlaitį, pavargęs balsas pasakys „palikti kur radote“. Pamestų mažylių šiuo metu tiek daug, kad gelbėjimui nepakanka rankų, o ir plėšrūnams reikia kažkuo maitintis. Tačiau istorija apie Mažąją Letenėlę yra visai kitokia.
Mergina, vardu Niki Robinson, rado mažylį meškėną šalikelėje. Ir ne, visiškai neįsimylėjo.
Niki apstulbino abejingumas, su kuriuo ji susidūrė gelbėjimo tarnyboje. Net idealistai užsiaugina storą odą, ypač kai turi reikalų su laukine gamta.
O štai Niki buvo dar per daug pažeidžiama ir palikti mažylį mirti jai atrodė neteisinga. Ir tada nuvežė jį motinai – pagyvenusi moteris seniai įgriso jai prašydama anūkų, tai še tau pakaitalas.
Jį pavadino Mažąja Letenėle
O štai Linda, Niki mama, tikrai įsimylėjo meškėniuką. Ji pensijoje, laisvo laiko daug, galima sau leisti maitinti po 5 kartus per dieną iš buteliuko.
Mažoji Letenėlė augo ir matė joje savo naująją mamą, nors jo nuo pat pradžių nelepino, nes suprato, kad teks paleisti į laukinę gamtą. Taigi, teliko apkabinimai – tai Mažoji Letenėlė dievina labiau už viską.
Nuo tada praėjo jau 3 metai, Mažoji Letenėlė užaugo ir gyvena miške, tačiau dažnokai ateina pasimatyti su Linda, apkabinti įmotės.
O ji gyvenime atrado naują prasmę – jei nėra kam tuo užsiimti, Linda ėmė pati slaugyti našlaičiais tapusius žvėrelius. Ji neprisiriša prie jų, nebando susidraugauti, jai pakanka ir Mažosios Letenėlės. Tačiau pats rūpinimasis kažkuo pripildo gyvenimą prasmės.
Mažoji Letenėlė pakeitė viską Lindos gyvenime.
