Ši jautri istorija eilinį kartą įrodo, kokiais širdingais ir jautriais gali būti mažieji mūsų broliai.
Daugeliui mūsų nemaišytų pasimokyti geraširdiškumo iš jų.
Viename gūdžiame kaime gyveno senukų pora. Bobutė Kuzminična ir senis Jevdokimas iš visos širdies mylėjo savo rudą ūsuotą augintinį. Katinas Paramonas buvo pilnateisis šeimos narys šit jau visus 15 metų.
Jis dažnai vaikštinėdavo pats sau vienas ir prapuldavo ilgam, bet visada grįždavo. Dar katinėlis buvo užkietėjęs žvejys – mėgdavo eiti su seneliu žvejoti.
Kartą Paramonas truputį apsirgo ir buvo kažkoks vangus. Ir vietoj to, kad gulėtų ant sofos, jis išėjo kažkur klaidžioti. Praėjo diena, kita, o katinėlis taip ir nepasirodė. Kuzminična ėmė pergyventi dėl numylėtinio ir išėjo klausinėti kaimynų, gal kas jį matė.
Viena mergaitė pasakė, kad matė Paramoną ant ežero kranto. Bobutė patraukė link pakrantės, tačiau augintinio ten nerado. Taip praėjo dar kelios dienos, senukai siaubingai ilgėjosi rudžio ir vis dairėsi pro langą – o gal pasirodė jų numylėtinis, tačiau jis taip ir neatėjo.
Senukas su bobute visai nebeteko vilties, kad jų katinėlis grįš.
Ir štai ankstyvą rytą už durų pasigirdo kniaukimas. Senukai puolė prie durų ir pamatė savo rudį, o šalia jo tupėjo mažas neaišku kokio paukščio jauniklis. Kuzminična paėmė mažylį į rankas ir pamatė, kad jo sparnelis sužeistas.
Paukščiuką nunešė pas vietinį žiniuonį, šis apžiūrėjo mažylį ir pasakė, kad tai gulbės jauniklis. Gydytojas davė močiutei tepalo ir pasakė, kaip dažnai tepti.
Taip gulbiukas apsigyveno senukų namuose. Jam padarė namelį iš dėžutės ir katinėlis dažnai ten įlįsdavo ir, apkabinęs savo pūkuotąjį draugą, kartu su juo užmigdavo. O paukštelis įsiremdavo snapeliu į šiltą savo gelbėtojo pilvelį.
Mažylis pastebimai paaugo ir tapo gracinga gulbe. Senukai nunešė jį prie ežero, surentė ten namuką iš lentų ir kasdien atnešdavo jam maisto. Katinas Paramonas pastoviai sukiojosi aplink savo bičiulį, lyg saugodamas jį. O paskui gulbinas dingo. Jo nebuvo beveik savaitę ir bobutė su dieduku manė, kad ji išskrido visam laikui.
Tačiau po kurio laiko gulbinas atsirado, bet jau ne vienas. Kartu su juo buvo gražuolė draugė. Dabar jie apsigyveno kartu ir susisuko jaukų lizdelį. Po kurio laiko pas porą atsirado maži paukščiukai ir katinas dar dažniau ėmė ateiti „į svečius“.
Prieš ateinant šalčiams visa plunksnuotoji šeimyna patraukė į šiltuosius kraštus. Katinas su gailesčiu išlydėjo juos į ilgą kelią, o pavasarį su džiaugsmu pasitiko ant kranto.
