Į dvejų metų katiną, pristatytą į Teksaso gyvūnų prieglaudą, buvo baisu ir pažiūrėti. Visą savo gyvenimą jis praleido plastikinėje ankštoje nešyklėje…
Katinėlio vardas – Samiuelis. Jo šeimininkas kenčia nuo daiktų rinkimo manijos, tai reiškia, jis tempia namo visokias šiukšles, daiktus, nekreipdamas dėmesio į betvarkę, baisius kvapus ir nepatrauklią savo išvaizdą. Keista, kad jis bent jau maitino augintinį laikas nuo laiko.
Išsekęs katinas visas buvo aplipęs savo nuosavomis išmatomis, kailis styrojo kuokštais, akys padengtos pūlinga plutele. Bet vos tik jį ištraukė iš nešyklės, jis ėmė Semiuelio likimas buvo neaišku: miesto prieglaudoje buvo priimta užmigdyti gyvūnus, jei per tam tikrą laiko tarpą jie neranda šeimininkų.
Laimei, kačiuko nuotrauką pamatė Leslė Reins iš Hjustono, dirbusi veterinaro padėjėja. Ji susisiekė su Save A Purrfect Cat Rescue aktyvistais ir susitarė dėl bendros gelbėjimo akcijos, o taip pat užregistravo Semiuelį į kliniką, kurioje dirbo, pas veterinarą.
Veterinaro apžiūra parodė, kad katinas serga anemija, turi blogus dantis, ragenos pažeidimus, turi problemų su kepenimis, inkstais ir serga katinų imunodeficitu, dar įtariami niežai. Ir visa tai vos dvejų metų katinėliui.
„Remdamasi savo ilga praktika, aš suprantu, kad šiuo metu Semiuelis atrodo nepatraukliai, kaip pamanytų dauguma žmonių. Bet, aš matau nuostabų kačiuką, kuriam tiesiog reikia padėti“, – sako Leslė.
Organizacija Save A Purrfect Cat Rescue apmokėjo visas Semiuelio medicinos išlaidas, o pastarasis kantriai iškentė visas injekcijas, medikamentų gėrimą ir kitas procedūras. Po to jis ėmė priaugti svorio.
Vos tik kačiukas išgijo nuo niežų ir akių ligos, Leslė pradėjo periodiškai parsigabenti jį į savo namus. Ji norėjo, kad jis pamatytų normalų naminį gyvenimą, gautų švelnumo ir dėmesio.
„Per visus savo darbo metus aš mačiau ne vieną kačiuką, patyrusį tokią gilią psichologinę traumą,kaip Semiuelis“, – tvirtino Leslė.
Sveikimas buvo lėtas, bet užtikrintas – katinėlis nepasidavė.
Tačiau kačių nešyklių jis nemėgsta ir vengia. Jis geriau tupi ant nešyklės, o nelenda į jos vidų. Ir jį galima visiškai pateisinti. Taip pat Semiuelis bijo savo paties atvaizdo stikluose, languose, kai eina pasivaikščioti – tai jam neįprasta. Per keletą terapijos ir reabilitacijos mėnesių jis po truputį priprato prie tokių dalykų, kaip kėdės, lova, sofa. Pradžioje niekaip negalėjo suprasti, kad ant baldų galima gulėti ir atsipalaiduoti.
Palaipsniui jis išmoko vaikštinėti po namus, kontaktuoti su žmonėmis ir kitais katinais. Labiausiai Semiuelis pamilo Leslę – kai ji glostydavo jo neseniai ataugusį kailiuką, jis murkdavo iš pasitenkinimo.
„Jis elgėsi meiliai ir švelniai, o jeigu aš paimdavau laikinai globai mažus kačiukus, jis leisdavo su jais laiką ir net „plepėdavo“ su jais. Ir visai nesipriešino, jei jie drąsiai puldavo jo uodegą“.
Galų gale katinėlis galutinai pasveiko. Bet rasti jam šeimininką buvo ne taip jau paprasta – nepažįstami žmonės jam kėlė baimę. Bet vieną kartą atėjo lankytojas vardu Brajanas. Jis sugebėjo prisijaukinti nepaprastą gyvūnėlį.
„Brajanas elgėsi ramiai ir tyliai, Semiueliui tai patiko. Jis kelis kartus murktelėjo, nors paprastai tyli, jei yra lankytojų, o paskui pats priėjo prie Brajano“.
Semiuelis patiko vyrui tuo, kad priminė jam mylimą katiną, mirusį nuo vėžio. Nuo pirmo apsilankymo tarp jų atsirado tarpusavio supratimas.
„Aš apsiverkiau iš laimės, žiūrėdama į juos, – sako Leslė. – Man pasirodė, kad Semiuelis žiūri į mane taip, lyg dėkotų už viską ir atsisveikintų, norit tikėkit, norit, ne“.
Katinas prabuvo pas Leslę 10 mėnesių ir spėjo suapvalėti reikiamose vietose, pasveikti, atsigauti dvasiškai ir tapti linksmesniu.
Dabar jo laukia šviesi ateitis su mylimu šeimininku. Iš tikrųjų, jo gyvenimas tik dabar prasideda.
Bonusas
