Vaikai mums gavosi ne iškart. Ir nėštumų ir gimdymų prasme. Žmonai teko gydytis, bet paskui viskas pavyko. Mums gimė mergytė, po dvejų metų – berniukas. Atrodytų, ko dar norėti? Mes dėjome daug pastangų ir laiko į vaikus. Namuose nebuvo kūno bausmių.
Klausimus sprendėme pagal principą „aptarėme ir nusprendėme“. Aš pasitikėjau savo vaikais. Niekada neturėjau nė minties tikrinti, sekti, abejoti.
Aš pats esu labai ramus žmogus. Žmona pradžioje santuokos kaip nebandė su manim susibarti, nieko neišėjo. Vėliau susitaikė. Su vaikais buvau toks pat, rodžiau pavyzdį, kad viską galima išspręsti, jei norėsi. Gal jiems atrodė tai per minkšta?
Tikriausiai požymių būta ir anksčiau, bet apie savo vaikus negalvoji blogai. Kažkaip nepamatai, arba patys akcentavome tik gerus dalykus. Iš šalies. Paprastai, geriau matosi. Viduje, diena po dienos sunkiau matyti pokyčius.
Kartą aš apsirgau ir likau namuose. Dukra apie tai nežinojo, tada jai buvo 17 metų. Atėjo su drauge, sėdėjo virtuvėje. Jos gėrė alkoholį, kalbėjo labai garsiai. Tada aš sužinojau apie save ir žmoną daug naujo ir nemalonaus.
Duktė gyrėsi, kaip jie su broliu sumaniai apgaudinėja tėvus, vagia pinigus, meluoja, o jie, (mes su žmona) kvailiai tokie. Aš stovėjau ir klausiausi, kojos tapo cementinės. Negalėjau pajudėti.
Dukra nuo vaikystės vadino mane tėtuku, man taip patiko. Pokalbyje su drauge ji vadino mane tėvu, bet dažniausiai vartojo įžeidžiančius žodžius.
Aš galvojau apie įvairius dalykus, gerai, kad ne žmona čia stovi, rodos, ji tiesiog numirtų vietoje. Po to bandžiau surasti kažkokį kią kita prasmę jos žodžiuose. Bet neišėjo. Kažkuriuo momentu aš panorau pažvelgti jai į akis.
Aš žengiau žingsnį į priekį. Jos draugė mane pastebėjo, o duktė tęsė savo kalbą, po to pasuko galvą, akys visai kitokios. Gudrios, lyg užvarytas į kampą žvėris bandytų išsigauti iš spąstų.
Aš nieko nepasakiau, aš netgi negirdėjau, ką jos bando sakyti ar daryti. Nuėjau, pasiėmiau vandens ir išėjau. Tą pačią dieną aš mūsų su žmona kambario duryse įtaisiau spyną. Švelnesnę pokalbio versiją papasakojau žmonai, negalėjau nuslėpti. Veide atsispindėjo viskas.
Duktė, aišku, papasakojo broliui. Jie abu pavirto per daug meiliais katinėliais. Tikrai laikė mus idiotais, bet mums šydas nuo akių nukrito, mes suvokėme ir daug ką supratome. Peržvelgėme savo santykį su daugeliu įvykių praeityje.
Vėliau vaikai nustojo meilintis. Žmona papasakojo, kad daug ką buvo pastebėjusi, bet manė, kad išaugs. Užaugo gobšūs vartotojai, kuriems gėris, supratimas, empatija – tiesiog tuščia vieta.
Nuo to įvykio praėjo metų metai. Nieks labai nepasikeitė. Abu vaikai egoistai, dėl savo tikslų įgyvendinimo pasiruošę viskam. Aš negalėjau ilgai taip gyventi, kai tik sūnui sukako 18-a, pardavėm butą. Rajonas buvo labai geras, stalinistinės statybos, aukštos lubos.
Nupirkom dviejų kambarių butą vaikams – jie taip džiaugėsi laisve, bet apiforminau savo vardu, o su žmona įsigijome žemės sklypelį su nebaigtu statyti namu, per vasarą aš viską įrengiau. Vaikai nustojo mus sveikinti net su šventėmis, prieš porą metų dar atsiųsdavo žinutę. Dabar abipusė tyla.
Mes priėmėm sprendimą, dabar mūsų abiejų testamentai bus vaikų namų naudai. Vaikai nieko negaus po mūsų mirties, gal bet tada ką nors supras…
