Viena mama turėjo storą rudaplaukę dukterį.
Su strazdanomis, kumpa nosimi ir mažomis geromis akytėmis. Ji ir pati buvo gera, toji mergaitė. Bet nerangi ir negraži. Ir mamai tai kėlė nusivylimą: ji bandė padaryti dukrą kitokia. Nedavė jai valgyti; na, suprantama, maitino, tačiau pietus lydėjo pastabos: „Kokia tu rajūnė! Storiems negalima daug valgyti!“ Ir puošė subtiliomis gražiomis suknelėmis su žodžiais: „Kokia tu nerangi! Visos suknelės ant tavęs – kaip balnas ant karvės!“ Mokė muzikos ir šokių, bet ugniaplaukė mergaitė neturėjo muzikinės klausos. Ir mama ūdijo ją dėl išeikvotų pinigų ir laiko.
Mama svajojo apie kitą dukrelę. Apie tokią grakščią, smulkutę, elegantišką, su auksinėmis garbanomis, mažytėmis pėdutėmis… Na, kad būtų galima ją rengti nėriniais ir daryti šukuosenas. Ir kad dukrelė kalbėtų skambiu balseliu, kaip varpelis: „din-din“, o ne bosytų: „Mama, aš tave myliu!“ Mama turėjo idealą, suprantate? O ruda putli baidyklė mamos idealo neatitiko.
Idealas – pavojingas dalykas. Idealistai kartais – pavojingi žmonės. Jie turi meilės idealą, draugystės idealą, vyriškio idealą ir net vaiko idealą. Ir idealisto meilė baigsis tuo pat momentu, kai jis pamatys neatitikimą idealui. Taip ši mama nustojo mylėti dukterį, kai ji iš mielo kūdikio pavirto rudaplauke nerangia mergaite. Nustojo mylėti dėl nieko. Tiesiog neatitiko idealo.
Iš pradžių idealistas bando pasiekti idealą. Deda pastangas. Bet gyvas žmogus ir gyvi santykiai nenori būti idealūs, negali. Idealistas iš pradžių jaučia nusivylimą, o paskui neapykantą. Jis sako: „Tu mane nuvylei!“, kaltina ir reikalauja. Ir bando didelio dydžio mergaitę įsprausti į mažo dydžio prabangią suknelę. Ir jos didelę pėdutę įgrūsti į mažytę kurpaitę. Tai labai skausminga, kai tave bando paversti idealu. O dar skaudžiau, kai ima nekęsti dėl to, kad tu to idealo neatitinki. Piktybiškai nenori juo tapti.
Mama kankino rudaplaukę mergaitę, o juk buvo iškilios ir taurios natūros. Idealistė. Galiausiai sugadino vaikui vaikystę, sugadino santykius, nesuteikė meilės. Mergaitė užaugo ir tapo žymia šachmatininke. Mama pakeitė pyktį meilumu; jai atsirado naujas idealas – atsidavusios dukters, sėkmingos ir turtingos, kuri rūpinasi savo motina ir dalijasi su ja pasaulinės šlovės laurais, idealas…Bet idealas vėl sugriuvo, deja. Neįmainoma atgaivinti vaiko meilės, kurią pats nužudei dar vaikystėje. Ir stambi jauna moteris su prabangia ugninių plaukų kupeta padeda mamai, žinoma. Tačiau nėra nei šilumos, nei artumo.
Idealistai nieko neatleidžia ir nenori priimti. Jie nusivilia ir meta, atima meilę. Bet jie patys toli gražu ne idealūs, štai kame reikalas. Bet apie tai jis išvis negalvoja, pranešdami kitiems, kokie jie nusivylę… O juk galima pradėti siekti idealo nuo savęs. Galima tobulintis iki begalybės. Bet jie reikalauja neįmanomo iš kitų. Ir būna labai žiaurūs.
Ana Kirianova
Bonusas
