Aš manau, kad svetimas vaikas – tai mįslė, o auklėti jį ypatingai sunku. Bet ir savas vaikas – ne atvira knyga, todėl neverta dalinti vaikų į „mano“ ir „svetimas“.
Aš dažnai girdėjau frazes „genų nepakeisi“, „obuolys nuo obels“, „toks gimė, toks ir bus“, bet aš tuo netikėjau ir visiems įrodžiau savo pavyzdžiu.
Aš gimiau kažkokiame kaime ir iškart netekau motinos. Ji ir mirė gimdydama. Mano tėvas tuo metu sėdėjo kalėjime už kaimyno nužudymą. Aš jo nekaltinu, juk buvo priežastis jį nužudyti, o ir visi apylinkėje gyveno ne pagal teisinius įstatymus, o pagal savus.
Net nežinau, ar jis sėdi iki šiol, ar laisvėje. O gal jo jau seniai nebėra šiame pasaulyje.
Močiučių ir senelių aš neturėjau, o teta atsisakė mane auginti (ji pasirinko girtavimą). Mane atidavė į vaikų namus. Dvejų metų mane įsivaikino jauna pora. Vaikystėje aš buvau mielas vaikas, tačiau paauglystėje tapau visiškai nepakenčiama, kaip pasakojo man motina.
Man labai patiko kelti skandalus, o greitai pas mane atsirado įprotis – vagiliavimas. Aš vogiau smulkmenas net iš savo draugių. Atsimenu ilgus pokalbius vakarais šeimos rate. Man bandė paaiškinti, kas teisinga, o kas ne. Tie pokalbiai buvo dažni svečiai mūsų namuose.
Kažkur 15-os metų sunkus amžius praėjo ir aš galiausiai susimąsčiau apie savo elgesį. Mamos žodžiai rado mano sieloje atgarsį.
Aš pradėjau pareigingai lankyti mokyklą, pasitempiau moksle , nustojau vogti, užsirašiau į muzikos pamokas. Dėka uolių mano tėvų pastangų aš tapau tuo, kuo esu. Galbūt jei ne tas jų triūsas, aš kur nors voliočiausi gatvėje girta ar sėdėčiau už žmogžudystę, kaip ir mano tėvas.
Aš baigiau mokyklą aukso medaliu, įstojau į universitetą. Dabar turiu gerą darbą, bet visa, ką aš turiu – tai mano kantrių tėvų nuopelnai.
Aš turiu savo vaiką, bet man labai norisi padovanoti vaikui be tėvų tą šilumą, kurią kadaise man davė mano įtėviai. Tikiuosi, aš taip pat galėsiu gerai išauklėti mažylį.
Ir pas gerą žmogų gali gimti netikęs vaikas. Genai neturi jokios reikšmės. Svarbiausia – dirbti su vaiku, aiškinti viską suprantamai jam ir nenustoti bendrauti. Kai tik vaikas pajus, kad į jį niekas nekreipia dėmesio ir jis niekam nereikalingas, jūs jį prarasite.
Užmegzkite ryšį, mokykite vaikus gero elgesio ir mėgaukitės savo darbo vaisiais!
