Mano vyras turėjo motiną – mano anytą. Čia mano pasakojimą galima būtų baigti, bet aš papasakosiu.
Aš grįžau iš darbo leisgyvė, ir visiškai neturėjau jokio noro ir jėgų kepti vyrui Kijevo kotletus, kuriuos jis mėgsta. Čia skamba telefonas, ir vyras kaip kulka lekia prie jo:
– Mama, ne, aš dar nieko nevalgiau, tik grįžo, matyt nesiruošia nieko gaminti. Vakarienės pas tave? Viskas, atlekiu!
Aš vos laikausi ir jaučiu kaip kraujas užlieja ausis. Jis šypsosi ir linksmai kviečia mane kartu pas savo močią, kuri pagamino kotletukų ir laukia savo sūnelio. Aš tyliu, jam pasirodė, kad aš tiesiog noriu išklausyti jo iki galo, ir jis ima vardinti visus savo močios patiekalus, su kuriais ji jo laukia.
Kaip jūs sureaguotumėte?
- Išdaužyti vyrui snukį.
- Aplieti „komplimentais“ visą jo šeimynėlę.
- Skaityti vyrui paskaitą apie tai, kad negalima valgyti taip vėlai, tuo labiau kotletų.
Aš visgi nusprendžiau eiti, kad ji nesidžiaugtų dėl to, kad aš likau viena ir nuskriausta. Tai būtų jai neregėta prabanga.
Be to, nepamirštame, kad laikas, kurį tavo vyras praleis su savo močia, tiesiogiai proporcingas bjaurastims ir įžeidimams, kuriuos ji ištars tavo adresu!
AŠ taip nuėjau kokį dešimt kartų, po kurių apsisprendžiau skyryboms.
Kaip mane įkalbinėjo anyta! Žinoma, sunku buvo atsikratyti sūnelio su motinėle, bet sugebėjau.
Dabar su antru vyru gaminame paeiliui.
