Katės – socialūs padarai, ta prasme, kad pas jas viskas „bendra“, o jei kažkas yra kažkieno ir to negalima, tai vis tiek galima!
Dėl šios priežasties lipti ant stalo ar į svetimą dubenėlį išvis ne moralinė problema, svarbiausia, kad neužvežtų į įžūlų snukį. Tačiau katės turi nepaaiškinamą silpnybę duonai ir šviežiems kepiniams, kuri peržengia paprastas „noriu ėst“ ribas.
Mes pabandėme išsiaiškinti, kame čia paslaptis.
Iškart patikslinsime – reikalas ne įdare. Daugybė tyrimų parodė, kad yra didelis skirtumas tarp to,kai katės kėsinasi į sumuštinius su pyragėliais ir to, kai paprasčiausiai bando nukniaukti kepalą duonos.
Neįtikėtiną rudojo įžūlėlio užsispyrimą suprasti nesunku įsigilinus į esmę – šviežios duonos esmę. Jos paruošimui naudojamas raugas, o ten yra mielių, kurioms kačių organizmas neabejingas. Jos naudojamos įvairiuose aromatizatoriuose ir bendrai naudingos, todėl patrauklios katėms. Suprantama, kad sužiedėjusioje duonoje aromato jau nebesijaučia, todėl katės ir medžioja šviežieną.
Pridėkite prie to natūralią kačių trauką smulkioms visa ko skanaus vagystėms – ir gaunasi nesveika trauka duonai. Tai kodėl neleidus joms tiesiog suėsti trupučio, jei viskas tik į gera? Tame ir problema, kad duona kačių racione uždrausta. Galima tik truputėlį ir tikrai jau ne visą kepalą!
Sekantį kartą, kai katinėlis maldaus žiauberės ar kriaukšlelės, atminkite – katės yra plėšrūnai. Ir pagrinde naudingąsias medžiagas gauna iš nužudytų aukų mėsos, o papildomas angliavandenių šaltinis, kas ir yra duona, joms visiškai nereikalingas.
Tai tik nereikalingos kalorijos, nutukimas ir su juo susijusios problemos, taip pat kaip pas žmones. Štai kodėl kartais lepinti augintinį gabalėliu kepinio galima, o leisti vogti duoną iš duoninės – negalima!
