Aš sėdžiu pas mamą ligoninėje. Greta guli senučiukė kokių 90-ies metų. Aplanko ją jos senelis, toks pats sudžiūvęs kaip ir ji, vos vaikštantis.
Išsitraukia iš nutrinto krepšio paprastą, namie paruošto maisto: sutrintą obuolį stiklainyje, virtą vištieną, susmulkintą mažais gabalėliais, kad būtų patogu ir beveik nereikėtų kramtyti.
Jie beveik nekalba. Senelis sėdi susilenkęs ant kėdutės šalia jos ir tiesiog laiko ją už rankos … tarytum, jei paleis, ji išnyks amžinai …
O aš galvojau, kodėl, kas mums jauniems, pilniems jėgų ir sveikatos, neleidžia taip bendrauti ? Kodėl mes taip nesaugom savo santykių?
Juk ateis laikas ir susidursime su senatve ir bejėgiškumu.
Ir kaip tada svarbu bus turėti šalia artimą, mylimą, giminingą sielą, kuri iki paskutinės dienos, iš paskutinių jėgų laikys tave už rankos ir bijos paleisti …
