Pasakojimas priverčia atgauti tikėjimą žmonėmis…
Automechanikas ilgą laiką negalėjo gauti darbo.
Galiausiai jis pamatė skelbimą apie darbo vietą, kuri jam idealiai tiko. Jis nusiuntė savo gyvenimo aprašymą ir po savaitės gavo kvietimą į pokalbį.
Naktį prieš pokalbį jis nemiegojo, smarkiai jaudinosi. Ryte jis apsivilko kostiumą, susišukavo ir pasikvėpino. Jis nenorėjo pavėluoti, todėl išėjo iš namų prieš pusantros valandos.
Stovėdamas autobusų stotelėje, jis pastebėjo pagyvenusį žmogų, kurio mašina sugedo.
Senukas nesėkmingai bandė ją užvesti. Automechanikui jo pagailo. Jis priėjo ir pasiūlė senukui pagalbą. Po valandos automobilis buvo suremontuotas, tačiau žmogus smarkiai išsipurvino, jis visas buvo tepaluotas.
Dėkingas vairuotojas paklausė, ar jis gali kuo nors atsidėkoti mechanikui. Į ką žmogus atsakė, kad jis viską darė iš tyros širdies ir pasidalijo, kad vyko į pokalbį, bet dabar jis visas purvinas, o ir pavėlavo į jį.
Tačiau senukas įtikino jį būtinai važiuoti į jį. Galiausiai vyriškis sutiko.
Koridoriuje buvo daug jaunų, gerai apsirengusių žmonių. Mechanikas suprato, kad jo šansai gauti darbą labai maži. Jis buvo žymiai vyresnis, turėjo mažai patirties, o ir rankos buvo išteptos alyva. Vienintelė jo paguoda buvo ta, kad bosas irgi pavėlavo.
Kai darbdavys pagaliau atvyko, ėmė kviesti kandidatus vieną po kito. Visi išeidavo liūdnais veidais.
Mechanikas jau svarstė eiti namo, kai sekretorė netikėtai pakvietė jį vardu. Jis užėjo į kabinetą. Už stalo sėdėjo tas pagyvenęs žmogus, kuriam mechanikas padėjo pataisyti mašiną. Tačiau dabar jis vilkėjo gražų griežtą kostiumą.
„Man gaila, kad jums teko tiek ilgai laukti. Manau, kad priėmiau vieną geriausių sprendimų šiais metais, kai pažinau jus, užėjęs į ofisą. Tiesiog supratau, kad jūs būsite darbuotojas, vertas pasitikėjimo, o tai man svarbiausia“,- pasakė jis.