Mes papasakosime, ką apie žmogų sako spalva, kuri jam nepatinka. Apie žmogaus
charakterį daug gali papasakoti spalva, kuri jam atrodo nepatraukli. Jis gali vengti jos
sąmoningai iš estetinių sumetimų arba panaikinti iš savo aplinkos, remdamasis charakterio
ypatybėmis.
Tyrinėtojas K.C. Jones savo knygoje Fortune Telling. Book of Colors (Likimo pranašystės.
Spalvų knyga) pateikia sekančią klasifikaciją:
Rožinės spalvos nemėgsta įžūlios ir ambicingos natūros žmonės. Ji riboja jų vaizduotę,
todėl kad įteigia jiems jei ne nuobodulį, tai įtartiną ramybę, kurioje tokiems asmenims
funkcionuoti įprastu režimu tampa ypač sunku.
Purpurinių atspalvių vengia puikūs planuotojai, kurie, beje, stengiasi išvengti problemų
vietoje to, kad eitų link jų sprendimo. Emociniai protrūkiai svetimi tokiems asmenims.
Raudoną iš savo gyvenimo išbraukia nepasitikintys savimi žmonės, kurie niekur nesikiša.
Jiems labai reikalinga ramybė ir jie liguistai reaguoja net į mažiausius pokyčius jų įprastame jaukiame pasaulyje.
Geltona spalva nervina praktiškus, sunkiai išsijudinančius žmones. Lengvabūdiškumas, kurį jiems simbolizuoja geltoni atspalviai, jiems kelia įtampą ir baugina. Jie šalina juos iš savo lėto ir pamatuoto gyvenimo kaip kažką visiškai svetimo.
Žydri atspalviai kelia įtampą „vienišiems vilkams“- uždaroms, išoriškai neemocingoms
asmenybėms su giliu vidiniu pasauliu, kurio visgi neduota pamatyti praktiškai niekam.
Įdomi ypatybė – darbe tokie žmonės siaubingai išsiblaškę.
Oranžinė – uždrausta spalva tiems, kurie bijo kritikos ir nekomfortiškai jaučiasi su visais
šiame pasaulyje, išskyrus siaurą pačių artimiausių draugų ratą. Didelis žmonių susibūrimas
ir jų vertinantys svarstymai tokioms asmenybėms įteigia pilnai juntamą paniką.
Žalia spalva – tabu užsidegantiems ir laisvę mylintiems žmonėms, kurie mėgsta permainas ir su lengvu abejingumu žvelgia į visuomenės normas. Net jeigu jų protesto troškimas peržengia padorumo ribas.
Mėlyni atspalviai netraukia nerimastingos prigimties žmonių. Tačiau blogiau už mėlyną
spalvą tokiems asmenims – rėmai ir sąlygos. Jie pasiruošę bet kokiai nesąmonei, kad
įrodytų pasauliui, kad jie renkasi, kaip žaisti žaidimą, kuris vadinasi gyvenimas.
Violetinė nepatinka choleriškiems realistams, kurie tolimi nuo kūrybinių ir dvasinių polėkių. Arba bent jau gyvena teigdami sau tai, kadangi bijo pasirodyti silpni ir naivūs.
Juodos spalvos vengia patiklūs ir optimistiški žmonės. Jiems juoda – baimės bet kokia
išraiška sinonimas, ji trukdo jiems užmerkti akis prieš supančios tikrovės problemas.
Pilka nepatinka permainingiems asmenims, nuolatos esantiems paieškose – savęs, naujų
pažinčių, pomėgių ir nuotykių. Pilkų atspalvių neutralumas primena jiems, kad vienąkart jiems visgi teks sustoti. Ir tai gąsdina juos labiau už viską.
Balta spalva įteigia nuobodulį ir liūdesį tiems, kurie chaose ir netvarkoje jaučiasi kaip žuvis
vandenyje. Kuo daugiau šurmulio tokių žmonių gyvenime, tuo jiems komfortiškiau. Jie
gyvena net ne viena diena, o vienu momentu. Kuriame baltai paprasčiausiai nėra vietos.
