Prieš daugelį metų aš gulėjau su gresiančiu persileidimu, pas mano palatos kaimynę pastoviai važinėjo vyras…Mes buvome tokios jaunos, kad mus sunku buvo vadinti moterimis. Bet vadino: ligoninėje visas taip vadino. Mes visos laukėme vaiko gimimo dvylikos žmonių palatoje. Tai vadinosi „gulėti su gresiančiu“. Ir buvo tokia negraži Sveta su dideliu pilvu. Na, pas visas buvo pilvai, visos buvo nelabai gražios – ten nei dušo, nei veidrodžio nebuvo. Bet Sveta buvo negraži iš savęs ir labai pilna, sutinusi.
Palata buvo pirmame aukšte. Vyrai ateidavo pas žmonas ir kalbėdavosi per palangę. Telefonų nebuvo, ir moterys spėliojo ir nerimavo: ar ateis jų vyrai? Ne pas visas ateidavo. Tai suprantama; dirbo visi, važiuoti toli, į miesto pakraštį…Ir kai kurios moterys verkdavo naktį. Ligoninėje labai liūdna. O kai vyras visgi ateidavo, jos reikšdavo meilę ir rūpestį. Ir klausinėdavo: „Tu pavalgei? Tu radai švarius marškinius?
O pas tą Svetą ateidavo rudaplaukis mažas vaikinukas su kepuraite. Truputį kreivakojis ir taip pat nelabai gražus. Ir kiekvieną dieną, kiekvieną dieną! – atnešdavo mažą puodelį. Jis jį atveždavo, suvyniojęs į senutėlę antklodę. Ir puodelyje būdavo virtos bulvės, dar šiltos. Arba sriuba su makaronais. Šilta.
Jis atvažiuodavo po darbo valandų gamykloje, kai lankytojų priėmimo valandos būdavo pasibaigusios. Bet mes juk buvome pirmame aukšte. Jis tylėdamas perduodavo puodelį Svetai, o ji valgydavo. Ji ir mane vaišindavo, mano vyras buvo armijoje. Paskui šis tylus vaikinas važiuodavo su puoduku ir antklode atgal. Porą valandų reikėdavo važiuoti. Ir jie beveik nesikalbėdavo.
O paskui mane išrašė.
Ir šitą Svetą aš po kokių penkiolikos metų aš sutikau gatvėje. Ji vėl laukėsi. Ir ji turėjo jau tris vaikus. Ir ji tapo graži! Apkūni, bet labai graži. Ir mašina graži. Vaikai irgi gražūs, ji taip pasakė. Ir gyvenimas geras, gražus! O už vairo sėdėjo tas rudis vaikinas, vyras. Jis liko negražus, kaip tas aliumininis aplamdytas puodelis. Bet vyrui svarbiausia – ne grožis. Svarbiausia – kas viduje. Kaip puodelyje, kuriame bulvės išlikdavo šiltos…Ir ta šiluma nedingsta, net jei reikia važiuoti dvi valandas. Net jei važiuoti visą gyvenimą – kartu.
Bonusas
