Mūsų santuoka su Rimantu nebuvo tragiška. Gal todėl taip ilgai ir gyvenau joje nieko nekeisdama. Nebuvo rėkimo, nebuvo daužomų durų, nebuvo tokių scenų, po kurių kaimynai klausytųsi prie sienos. Buvo tiesiog nuovargis. Daug metų kartu, daug nutylėtų dalykų, daug vakarienių, per kurias kalbėdavome apie kainas, remontą, vaikus ir gydytojus, bet ne apie mus.
Gyvenome dviese, nes abu sūnūs jau buvo išėję iš namų. Vienas dirbo užsienyje, kitas su šeima gyveno kitame mieste. Anūkų sulaukdavome per šventes, tada namai trumpam atgydavo, o paskui vėl likdavome mudu: aš su savo puodeliu arbatos ir Rimantas su televizoriaus pulteliu rankoje.
Jis mėgo žvejybą. Bent jau anksčiau tikrai mėgo. Turėjo dėžę masalų, seną kėdutę, termoso dangtelį buvo pametęs jau prieš penkerius metus, bet vis tiek jo neišmesdavo. Aš daug kartų kėliausi šeštą ryto, kad sutepčiau jam sumuštinių, nors jis sakydavo: „Nereikia, ką nors nusipirksim.“ Vis tiek suvalgydavo. Grįždavo pavargęs, kvepiantis dūmais, ežeru ir šaltu oru. Kartais parveždavo žuvies, dažniau tik istorijų.
Bet pastarąjį pusmetį tos žvejybos tapo keistos. Jis važiuodavo vėliau, grįždavo švaresnis nei išvažiavęs, kartais net be meškerių dėklo. Aš pastebėdavau, bet sau sakydavau, kad kabinėjuosi. Buvau penkiasdešimt ketverių, jis penkiasdešimt septynerių. Galvojau, kad šiame amžiuje jau kvaila pavydėti. Kvaila bijoti raudonų lūpų, žinučių ir išjungto garso telefone. Bet baimė neklausia, ar tu jau per sena jai.
Tą šeštadienį jis pasakė, kad važiuoja su draugais prie tvenkinio. „Tik kelioms valandoms“, pridūrė. Aš valiau virtuvės spinteles ir tik linktelėjau. Jis buvo ne su žvejybiniu megztiniu, o su marškiniais, kuriuos paprastai vilkėdavo į svečius. Aš paklausiau: „Meškeres pasiėmei?“ Jis sustingo akimirkai, paskui atsakė: „Jos jau automobilyje.“
Aš žinojau, kad meluoja. Ne galvojau. Žinojau. Bet vis tiek nieko nepasakiau.
Po valandos man parašė kaimynė Lina. Ji buvo jaunesnė už mane, bet mes kartais gerdavome kavą kieme. Žinutė buvo trumpa: „Čia ne tavo Rimantas?“ Ir nuotrauka.
Joje Rimantas sėdėjo restorane prie mažo stalo. Jam priešais – moteris raudona suknele. Jos ranka gulėjo ant stalo, o jis buvo pasilenkęs taip arti, kad atrodė, jog visas pasaulis jam susitraukė iki jos veido. Jis šypsojosi. Ne mandagiai. Ne iš pareigos. Taip, kaip seniai nesišypsojo man.
Parašiau Linai: „Kur?“
Ji atsiuntė pavadinimą ir pridūrė: „Atleisk. Nežinojau, ar sakyti.“
Aš atsakiau: „Gerai, kad pasakei.“
Paskui ilgai stovėjau virtuvėje su telefonu rankoje. Šalia kriauklės gulėjo drėgna šluostė, ant viryklės virė sriuba, kurią planavau valgyti viena. Staiga viskas atrodė taip pažįstama ir taip bjauriai aišku.
Nenuėjau tiesiai rėkti. Nepaskambinau jam. Neparašiau „kaip tau žvejyba“. Nuėjau į miegamąjį ir atidariau spintą. Ten kabėjo juoda suknelė su smulkiu raštu, kurią pirkau vasarą, bet Rimantas pasakė, kad ji „per puošni paprastam žmogui“. Tą vakarą ji man tiko idealiai. Ne todėl, kad buvau graži. Todėl, kad pirmą kartą rengiausi ne jam patikti, o sau nesugriūti.
Restoranas buvo pilnas. Šeimos, poros, draugų kompanijos. Aš įėjau viena. Širdis daužėsi taip garsiai, kad bijojau, jog ją girdi padavėja. Pamačiau Rimantą salės viduryje. Moteris raudona suknele juokėsi, o jis laikė jos delną. Tą patį delną, kuriuo kadaise glostė mano plaukus, kai mirė mano tėvas. Tą patį delną, kurio man paskutiniais metais beveik nebeduodavo.
Priėjau.
„Rimantai“, pasakiau.
Jis pakėlė galvą. Jo veidas pasikeitė per sekundę. Iš šypsenos liko tik baimė.
„Edita…“
Moteris patraukė ranką, bet per vėlai.
„Tu turėjai būti prie tvenkinio“, pasakiau.
Jis pradėjo kalbėti greitai. „Aš galiu paaiškinti. Čia sena pažįstama. Mes tik susitikome pasikalbėti.“
„Pasikalbėti laikant ranką?“
Jis nuleido balsą. „Nedaryk scenos.“
Štai tada manyje kažkas apsisuko. Ne dėl jo. Dėl tų žodžių. Net pagautas meluojantis jis vis dar rūpinosi ne manimi, o savo patogumu.
„Scenos?“ pakartojau. „Scena prasidėjo tada, kai tu išėjai iš namų apsirengęs kaip į pasimatymą ir pasakei, kad važiuoji žvejoti.“
Moteris tyliai paklausė: „Jūs jo žmona?“
Aš pažvelgiau į ją. „Taip. Dar šiandien.“
Rimantas išbalo.
Iš rankinės išėmiau mažą dėžutę su jo vaistais nuo spaudimo. Jis visada juos pamiršdavo, o aš įsidėjau eidama iš namų, nes net pykdama automatiškai pagalvojau apie jo sveikatą. Padėjau dėžutę ant stalo.
„Štai. Nepamiršk. Net kai meluoji, tau vis tiek reikia išgerti tabletę.“
Moteris nuleido akis. Rimantas tylėjo. Aš apsisukau ir išėjau.
Lauke ne iš karto iškviečiau taksi. Ėjau pėsčiomis kelias gatves. Verkiau be garso. Gėda, pyktis, meilės likučiai, pažeminimas – viskas maišėsi. Bet labiausiai mane skaudino ta dėžutė su vaistais. Kad net eidama sugauti jo su kita, aš vis dar buvau žmona, kuri rūpinasi.
Namo grįžau anksčiau už jį. Sudėjau jo žvejybos daiktus prie durų. Ne visus drabužius, ne lagaminus. Tik meškeres, dėžę, kėdutę. Kai jis įėjo, pamatė ir suprato.
„Edita, prašau.“
„Pasiimk. Gal dabar tikrai nuvažiuosi žvejoti.“
Jis atsisėdo ant kėdės ir pirmą kartą pravirko. Aš žiūrėjau į jį ir nejaučiau pergalės. Tik tuštumą.
Po kelių savaičių jis išsikraustė pas brolį. Mes dar kalbėjomės, dar aiškinomės, dar buvo jo atsiprašymai ir mano silpnumo akimirkos. Bet tas vakaras liko kaip riba. Iki jo aš dar galėjau apsimesti, kad kažką painioju. Po jo jau nebegalėjau.
Kartais galvoju: gal skaudžiausia ne tai, kad vyras rado kitą moterį. Skaudžiausia, kad jis meluodamas vis tiek tikėjosi, jog aš liksiu ta pati – patogi, rūpestinga, bijanti triukšmo.
O jūs kaip manote: ar galima atleisti žmogui, kuris išdavė ne tik meilę, bet ir visą kasdienį pasitikėjimą?
Jei ši istorija jus sujaudino – pasidalykite ja su artimaisiais.
