Kartą Mišelės Burleson gyvenime nutiko nelaimė – jos šuo, vardu Badži Lu, baigė savo gyvenimą, jam buvo jau 13 metų. Šią netektį moteris pakėlė labai sunkiai, juk Badži ilgus metus buvo tikras jos draugas.
Kelias dienas Mišelė gedėjo vienatvėje ir jau nebesitikėjo, kad artimiausiu metu galės nukreipti dėmesį nuo skausmo. Tačiau likimas jai pateikė mažą siurprizą.
Vieną rytą Burleson išgirdo, kad kažkas skrebena paradines jos namo duris. Kai moteris jas atidarė, pamatė miško voverę. Žvėrelis buvo nusilpęs, liesas ir iš visko atrodė, kad jam reikia pagalbos. Mišelė tuoj pat surado viešniai truputį riešutų ir pabėrė juos prie durų.
Voverė paėdė ir nubėgo, o Mišelė nusprendė , kad šis vizitas buvo vienkartinis. Bet ji klydo. Jau vakare voveraitė vėl grįžo.
Taip voverė lankė Mišelę kasdien, ryte ir vakare. Moteris prisipažįsta, kad ji net ėmė nekantriai laukti savo naujosios miško bičiulės ir jaudintis, jei ši užtrukdavo. Ir štai mažosios draugės vizitų dėka moteris palaipsniui pradėjo atsigauti po šuns mirties.
Pagerėjimas vyko ir voveraitei, kuriai Mišelė nusprendė duoti Staimi vardą. Dabar voverė atrodo sveikesnė ir energingesnė, o pasitikėjimas tarp Staimi ir Mišelės peraugo į kitą lygį. Voveraitė pradėjo imti riešutėlius iš moters rankos, neatšokdama į šalį, kaip tai buvo pradžioje.
Po kurio laiko Staimi priprato prie Mišelės namų, įeidavo be baimės ir abejonių. Kartais net galėdavo įsitaisyti ant sofos ar tiesiog Mišelei ant kelių ir užmigti.
Visa ši istorija kartu su mylimo šuns netektimi paskatino Mišelę įkurti nuosavą kavos kompaniją Budgie Lou Brew Coffee & Co, kurios pelno dalis skiriama pagyvenusių šunų prieglaudoms ir gelbėjimo tarnyboms. Deja, kad įkurtų šį verslą, Mišelei teko parduoti savo namą ir dėl to išsiskirti su Staimi.
Šis atsisveikinimas moteriai buvo nelengvas. Su ašaromis ji sėdo į mašiną ir veidrodėlyje matė savo mažąją draugę. Staimi ne tik dovanojo Mišelei draugystę ir palaikymą, bet ir kardinaliai pakeitė jos gyvenimą į gerąją pusę.
