“Viskas, kas manęs nenužudo, daro mane stipresniu!“-taip Nyčė pasakė, paskui išprotėjo, o paskui mirė. Todėl kad tai gražūs žodžiai, bet tai netiesa.
Viskas, kas mūsų nenužudo iškart, žudo po truputį, nepastebimai. Žudo mūsų gerumą ir pasitikėjimą.
Švelnumą ir nuoširdumą. Atvirumą, dosnumą, aiškų žvilgsnį ir minkštą širdį…Apgaulė, išdavystė, niekšingumas, nedėkingumas, žiaurumas, neteisybė gali ne iškart nužudyti. O po lašą, po lašą…Iškęsime, išgyvensime, žaizda užgis.
Randas liks – grubi oda. Ir taip palaipsniui ta oda ir apaugsi, pats nepastebėdamas – kaip tai įvyko? Ir galima save guosti – aš tapau stipresniu! Taip.
Tačiau sieloje dar viena styga nutrūko, dar vienas krištolinis varpelis nutilo. Kažkas ten mirė, sieloje – geroji fėja ar mažas angelas. Kurie buvo mūsų dalimi. Ir jau tiksliai žinai, kaip reikia atsakyti į smūgį.
Kaip – į žiaurų žodį. Kaip duoti grąžos, jei reikia. Ir tiksliai žinai, kad tau gali smogti – tiesiog šiaip sau, nė už ką. Arba vietoj dėkingumo.
Ir nė trupučio paskui nesistebi. Įpratai. Ir išmokai kentėti ar gintis. Bet kažkas ir miršta. Ir tampi stipresnis, taip. Bet kitų svarbių savybių sąskaita.
Visa, kas manęs nenužudo, tiesiog nužudo ne iškart. Tačiau daro stipresniu ar bejausmiu? -kas žino. Reikia mažiau to, kas žudo. Ir tų, kurie žudo, irgi mažiau. Todėl kad jie vis tiek – žudikai. Svetimų švelnių sielų ir gerų polėkių žudikai…
