Uno niekada nebuvo galima pavadinti naminiu augintiniu. Taip, kartais taip vadinami šeimininkai atvažiuodavo į savo užmiesčio namą prie jūros atostogauti, per išeigines ir tokiais momentais Uno būdavo laimingas.
Jis žiūrėjo į visus savo ištikimomis akimis, prašė kauliukų ir net atlikdavo kai kurias komandas.
Tačiau kai tik žmonės išvažiuodavo, Uno vėl tapdavo niekam nereikalingas.
Taip nuo šeimininkų vizito iki vizito ir praėjo Uno pavasaris bei vasara.
Paskutinis savininkų vizitas buvo spalio pabaigoje. Jie vėl linksmai leido laiką. Uno vėl sukiojosi apie mylimus šeimininkus.
Kai atėjo laikas išvažiuoti, šeimininkų vaikai ėmė verkti balsu. Jie įkalbinėjo tėvus pasiimti Uno. Net vaikai puikiai suprato, kad toli gražu ne kiekvienas šuo išgyvens lauke be maisto ir vandens.
– Prašau, mamyte, pasiimkime jį. Aš pati jį prižiūrėsiu ir vedžiosiu,- balsu raudojo 10-metė
mergaičiukė.
Uno įdėmiai žiūrėjo mergaitei į akis, lyg suprasdamas, kad ji kalba apie jį.
Tačiau tėvai liko abejingi dukros prašymams. Kai mašina pajudėjo į kelią, Uno norėjo bėgti iš paskos, tačiau iškart sustojo, lyg prisiminęs, kad iš tiesų visada buvo beglobiu šunimi, kuris rūpinosi savimi pats.
Uno lėtai nubėgo gatve. Ir netikėtai šunį pašaukė.
Pablo savo pajūrio namuke gyveno ištisus metus. Kaip tik tuo momentu, kai pro jo namą bėgo Uno, vyriškis išėjo į gatvę pasivaikščioti.
– Eikš čia, rasiu tau kokio nors maisto,- sušuko Pablo.
Uno nebijojo žmonių, todėl greitai nubėgo pas namo šeimininką.
Vyriškis pašėrė Uno. Tačiau šuo neskubėjo išeiti. Vyriškis prisėdo šalia šuniuko ant terasos
laiptelių. Uno priėjo arčiau ir net išdrįso padėti snukutį vyrui ant kelių.
– Ką, paliko tave? Bet tu nepergyvenk, tau visada atsiras dubenėlis maisto ir vandens,- vyriškis švelniai paglostė Uno galvą.
