Į organizaciją Mascotas Coyoaca atėjo pranešimas apie šunį, pririštą prie suoliuko parke, šalia kurio gulėjo raštelis.
„Lapkričio 22 vienas iš mano darbuotojų iš Mascotas Coyoaca gavo pranešimą apie šunį, pririštą prie suoliuko parke, šalia kurio gulėjo raštelis.
Praeiviai aptiko šunį 8 ryto, o mums pranešė tik 3 valandą dienos. Mes jau ėmėme galvoti, kad šunį kas nors išgelbėjo, tačiau, mūsų nuostabai, kai mes atvykome, šuo tebebuvo ten apsuptas žmonių, bandančių jį pašerti iš tolo, todėl kad jis elgėsi gana agresyviai“,- papasakojo organizacijos vadovė Marsela.
Šalia šuns gulėjo raštelis, parašytas vaiko.
Raštelis buvo parašytas ispanų kalba ir jame buvo kalbama apie šunį, vardu Maksas. Raštelio teksto vertimas: „Sveiki, prašau, paimkite mane, aš Maksas. Aš labai prašau jūsų pasiimti namo šį šunelį ir juo pasirūpinti.
Man labai skaudu palikti savo šunį čia, bet aš priėmiau šį sprendimą, nes mano šeima pastoviai blogai su juo elgėsi ir man buvo skaudu matyti, kaip jis kenčia blogose sąlygose. Jei jūs tai skaitote ir jūsų širdis ima plakti tankiau, prašau, pasiimkite jį ir pasirūpinkite juo.
Jeigu ne, prašau, palikite šį raštelį čia, kad kiti galėtų jį paskaityti ir pasiimti šunį. Ačiū“. Greitai organizacijos darbuotojai suprato, kad Makso agresija buvo tik jo baimės išraiška.
„Vaizdo skambučio pagalba mes susisiekėme su dresuotoju, kuris visada padeda mums su gyvūnais, turinčiais problemų dėl agresijos. Jis paaiškino mums, kaip paimti šunį nuo suoliuko, kadangi jis nieko neprisileido.“
Jiems prireikė 2 valandų, kad nuimtų Maksą nuo suoliuko. Vaizdo skambučio metu dresuotojas aiškino, kaip uždėti kilpą ant šuns kaklo, kad darbuotojai galėtų saugiai atrišti grandinę nuo suoliuko. Maksas greitai nurimo, tačiau vis tiek labai bijojo aplinkinių. Jo gelbėtojai pasivaikščiojo su juo, kad jis apsiprastų ir pradėtų daugiau jais pasitikėti.
„Kai tik mums pavyko jį iš ten paimti, jis nustojo rodyti agresiją, tačiau mes turėjome veikti atsargiai. Aš pasivaikščiojau su juo, kad sutvirtinčiau jo pasitikėjimą ir padėčiau jam atsikratyti baimės. O paskui mes patraukėme link mašinos.“
Marsela nusprendė pakeisti šuns vardą, pavadinusi jį Bostonu, kadangi Maksas vargšui asocijavosi tik su blogais dalykais.
„Kai jis atsidūrė mašinoje, atsigulė ne ant sėdynės, o ant grindų, lyg bandydamas pasislėpti. Tuomet jis aprimo, bet vis dar buvo išgąsdintas.
„Mums pavyko rasti garažą, kad Bostonas galėtų jame pernakvoti, kol mes rasime jam tinkamesnę vietą, todėl kad mes neturime nuosavos prieglaudos“.
„Kaskart, kai mes gelbėjame šunis, mes mokame už jų apgyvendinimą iki tol, kol jie neras pastovių namų, o kadangi tai buvo sekmadienis ir buvo labai vėlu, mes nebūtume galėję susisiekti su būsto savininku“.
„Mano komanda paruošė vietą ir prieš išlipdama iš mašinos aš pradėjau jį glostyti, parodydama, kad gyvenimas – tai ne tik agresija, todėl jis atsipalaidavo ir pradėjo pasitikėti manimi.
„Būdama garaže, aš atsisėdau ant kėdės ir pasisodinau jį šalia. Aš pradėjau jam rodyti daugiau dėmesio ir įsidrąsinusi nusiėmiau apsauginę pirštinę ir ėmiau glostyti jį rankomis.“ „Paskui aš persėdau ant grindų ir jis prisispaudė prie mano kojų. Tada aš supratau, kad jis tapo „mano“ ir nieko man nepadarys.“
„Mes supratome, kad vyrų jis bijojo labiau nei moterų, kas vertė mus galvoti, kad tas, kuris blogai su juo elgėsi, galėjo būti vyras“.
„Tik po savaitės jis pradėjo prie mūsų priprasti ir suprasti, kad žmonės yra džiaugsmo, o ne agresijos šaltinis“.
„Po savaitės, kai jis jau buvo su mumis pažįstamas, mes išsiuntėme jį į intensyvaus mokymo mokyklą 6 dienoms. Jis išvyko vienas taksi. Mes pamanėme, kad taip bus geriau, kadangi jam teks susidurti su savo baimėmis ir pamatyti, kad ne tik šalia manęs nebus problemų, bet ir bendravime su kitais žmonėmis irgi nėra nieko pavojingo. Ten jis išmoko paklusnumo pagrindų, pabendravo su kitais šunimis, o taip pat išmoko kelias komandas, tokias kaip sėdėti ir gulėti.“
Bostoną beveik pasiėmė, tačiau žmogus grąžino jį per 24 valandas, nes jis vis dar buvo labai uždaras ir nemėgo kitų šunų.
„Mes pasiūlėme žmogui išspręsti šią problemą su dresuotojo pagalba, tačiau jis atsisakė.“ „Šiuo metu Bostonas vis dar ieško mylinčių namų.
Jis dalijasi namus su dar 14 šunų. Šio namo šeimininkas gyvena su savo tėvu ir myli gyvūnus.
Jis myli Bostoną, o Bostonas myli jį. Kasdien jie eina pasivaikščioti ir žaidžia“.
Mes labai tikimės, kad šis žavingas šunelis greitai ras pastovius namus su mylinčiu šeimininku.
