Visi žino, kad lokiai – dideli saldumynų mėgėjai ir labai mėgsta medų. Dažniausiai tuose rajonuose, kur gyvena šie žvėrys, bitininkams reikia įdėti nemažai pastangų, kad apsaugotų savo ūkį nuo šleivakojų vagišių.
Turkų fermeris Ibrahimas Sedefas iš Trabzono miesto irgi susidūrė su šia problema. Tačiau, skirtingai nuo kitų, jis sugebėjo išnaudoti lokių silpnybę savo verslo naudai.
Ibrahimo išsilavinimas – žemės ūkio inžinierius, o bitininkystė yra viso jo gyvenimo verslas ir pagrindinis pajamų šaltinis. Lokių vizitai į bityną nešė fermeriui didžiulius nuostolius – žvėrys, kad pasiektų trokštamą medų, sulaužydavo avilius, po savęs palikdami tikrą pogromą.
Ko tik nesiėmė Sedefas, kad apsaugotų savo nuosavybę. Iš nevilties jis net pastatė aplink avilius metalinius narvus, tačiau jie netapo rimta kliūtimi stipriems gyvūnams. Nepadėjo ir dosni duoklė, tokia kaip duona, vaisiai ir tas pats medus. Lūkesčiai, kad meškiukai pasisotins ir avilių nepasieks, nepasiteisino.
Tačiau bitininkas visgi sugalvojo, kaip išgelbėti savo turtą nuo suniokojimo. Jis nusprendė nukreipti lokių aistrą medui savo naudai ir padarė juos savo medaus degustatoriais. Sedefas padengė stalą, ant kurio padėjo pakankamą kiekį keturių savo pagrindinių rūšių medaus ir nukreipė į vaišes vaizdo kameras.
Pasirodė, kad lokiai ne šiaip nereiklūs apsirijėliai, o puikiai supranta apie medų. Jie neklysdami rasdavo patį brangiausią ir rafinuočiausią Anzero medų ir, kol jo nesuėsdavo, prie kitų rūšių nepereidavo. Subtilaus plėšrūnų skonio įrodymu tapo stebėjimo kamerų įrašai, kurių Ibrahimas padarė pakankamai.
Dabar lokiai-degustatoriai – pagrindinė Ibrahimo bityno įdomybė. Istorija su lokiais, degustuojančiais medų, tapo puikiu marketingo ėjimu ir leido ženkliai padidinti saldžiojo produkto paklausą. Sedefas parduoda savo Anzero medų po 300 dolerių ir jis yra labai paklausus.
Deja, ne visi turi galimybę pasinaudoti lokių paslaugomis, kad atskirtų gerą medų. Todėl mes siūlome jums susipažinti būdais, kurie padės atskirti gerą produktą.
