Toks tylus šeimyninis gyvenimas

1137
Patinka? Duok Like!

Ji įprato, kad jis yra…Tiesiog yra ir viskas. Rytą jis skambindavo jai iš darbo ir klausdavo: „Tu spėjai papusryčiauti?“

„Viešpatie, kokie niekai tave jaudina!“- suirzusi atsakydavo ji.

Ji amžinai neturėjo laiko, ji darė karjerą, ji sprendė svarbius uždavinius, o jis paprasčiausiai buvo jos gyvenime. Tiesiog buvo visada…

O pas jį irgi lyg ir buvo uždaviniai ir karjera,  bet štai jis klausdavo  jos apie pusryčius, o ji – ne. Neįprato…

Nors jis į darbą išeidavo auštant. Ji nesikeldavo taip anksti. Ji juk sunkiai triūsdavo, pavargdavo. Ir išvis – to dar betrūko jam pusryčius ruošti…

Juk ne namą stato, garbės žodis…Santuoka juk tai partnerystė.

O dar jos mašinos daiktadėžėje visada būdavo „Snikersų“.

Tai jis rūpestingai jų įdėdavo. Todėl kad kamščiai, o iki namų nearti, o ji alkana…

Ir kaskart ji atsikąsdama to „Snikerso“ galvodavo: „Tai niekšas, tai juk jis mėgsta „Snikersus“ , o ne aš! O aš nuo jų tik storėju!“

Tačiau, kai bebūtų keista, batonėlis visada būdavo kaip tik. Todėl kad valgyti iš tiesų norėdavosi…Ir kamščiai. Ir šiaip jau jis skanus…

Toks tylus šeimyninis gyvenimas. Be aistrų ir aukštos įtampos. Tiesiog jis yra. Ji yra. Ir gerai…

Kai jį paguldė į ligoninę, jai atrodė – tai tik savaitė. Na, pamanyk tik, truputį širdis sustreikavo – kam nebūna…

Ji vis taip pat daug dirbo, galutinis terminas, naujas projektas, o čia dar jis taip ne laiku sugriuvo…

Jis sakė jai, kad atvažiuoti pas jį nereikia – maitina jį puikiai, ir vaistų yra , ir išvis jis čia kaip sanatorijoje…

Kartą ji atvažiavo į darbą ir staiga pajuto, kad jai kažko trūksta…

Jis pirmąkart nepaskambino ir nepaklausė, ar ji papusryčiavo…Ir pirmąkart gyvenime jai staiga pasidarė nejauku ir baisu…

Paskui jai paskambino iš reanimacijos. Jam pablogėjo…

Ji lėkė pas jį per visą Maskvą, maldaudama tik vieno: kad jis pasveiktų, kad viskas būtų kaip anksčiau. Maskvoje vėl buvo devynių balų kamštis, ji pravėrė  daiktadėžę, tačiau nerado ten ankstesnio „Snikerso“…

Štai jau parą ji sėdėjo ant kušetės ligoninėje. Ji pavargo nuo ašarų, pavargo melstis, ji galvojo tik apie viena: „Na kodėl? Kodėl taip atsitiko? Juk viskas buvo gerai?!! Ant kušetės šalia jos prisėdo žilas pavargęs Angelas.

– Prasti popieriai – jis miršta…

Moteris su siaubu pažvelgė į jį. Nuo jaudulio jai suspaudė gerklę.

– Tau jį sugrąžinti?

– Taip! Taip! Sakykite, ką man padaryti! Aš ryšiuosi bet kam, kad tik mes būtume kartu!!!

– Nupirk jam “Snikersą“, – tyliai tarė Angelas. – Jis juos taip mėgsta…

Ji išbėgo į naktį ir pūgą link vienintelės naktinės parduotuvės. Žvarbus vėjas beveik vertė ją iš kojų, šaltis degino skruostus, o ji bėgo ir bėgo, nematydama nieko aplink.

– Jums pasisekė…Liko paskutinis…Seniai nebuvo užvežimo…- apvalutė pardavėja padėjo batonėlį prie kasos.

…Rytą moteris atsipeikėjo ant kušetės. Prie jos priėjo medicinos sesuo.

– Atleiskite, kad pažadinau, jūsų vyrą perkėlė į bendrą palatą. Jūs galite su juo pasimatyti…

Moteris sunkiai pravėrė akis. Ji nesuprato, kur ji, kas jai, kas nutiko praeitą naktį: sapnas ar tikrovė, realybė ar vaizdinys.

Ji atgniaužė degantį delną – jame gulėjo sulamdytas, aptirpęs „Snikersas“

– Mano mėgstamiausias, – sulysusiame blyškiame vyro veide blykstelėjo šypsena.

– Kokia gi tu pas mane rūpestinga…

Serova Jelena

Bonusas

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
Patinka? Duok Like!

Warning: A non-numeric value encountered in /var/www/sketislt/data/www/sketis.lt/wp-content/themes/Newspaper/includes/wp_booster/td_block.php on line 353