Kai miškininkai pradėjo planuotą senų medžių kirtimą istoriniame kultūros parke, viename jų aptiko drevę, kurioje buvo keli voveriukai.
Kur dingo jų mama, buvo neaišku. Tačiau buvo aišku, kad mažylius reikia gelbėti. Savarankiškai pasirūpinti savimi jie negali.
Voveriukus nunešė į vietinį zoologijos sodą tame pačiame parke. Tiesa, ką daryti s cypsinčiais mažyliais, ten nežinojo. Tačiau čia vienas iš darbuotojų prisiminė, kad jų katė neseniai atsivedė kačiukų.
Nusprendė pabandyti duoti jai auginti mažylius.
Katė priėmė voveriukus. Nors iš pradžių nesuprato, kas čia per keisti kačiukai. Tačiau netrukus ėmė juos laižyti. Zoologijos sodo darbuotojai nudžiugo. Laimei, viskas susiklostė kaip galima geriausiai.
Voveriukai auga ne dienomis, o valandomis. Jie rado bendrą kalbą ne tik su įmote, tačiau ir su įbroliais bei įseserėmis, t. y. mažaisiais kačiukais. Visi vaikučiai linksmai žaidžia ir išdykauja.
Kadangi mamai katei neužteko pieno visiems vaikučiams, zoologijos sodo darbuotojai maitino rastinukus iš buteliuko dieną ir naktį.
Istorinio kultūros parko vadovas pasakoja, kad nepaliks rastų mažylių be priežiūros. Juos būtinai išmaitins ir išslaugys. O paskui greičiausiai jie liks parke.
