Ėjau iš darbo namo per parką. Staiga pastebėjau, kad ant vieno suoliuko verkia mergina. Nusprendžiau pasidomėti, ar jai viskas tvarkoje.
Pylė stiprus lietus, o ji kūkčiojo unisonu jam. Aiškiai kažkas nutiko!
Pokalbis nesirišo. Išskleidžiau virš jos savo skėtį ir tiesiog sėdėjau tylėdamas. Pasiūliau palydėti ją namo, juk lietus virto audra.
Pažadėjau jai, kad nesikabinėsiu, nors ji ir neįtikėtinai graži. Po šių žodžių ji net nusišypsojo.
Žodžiu, mes su ja įsikalbėjome. Besikalbant praėjo gal valanda. Buvo jau gana vėlu, todėl aš iškviečiau taksi, kad nuvežtų nepažįstamąją namo. Kai tik mes privažiavome prie jos namų, ji tarė:
– Kviečiu jus vėlyvos vakarienės į restoraną. Jis čia netoli. Eime!
Pakeleivė taip prašė, kad priešintis nebuvo prasmės. O ir negalėjau jos palikti tokios būklės, todėl teko sutikti.
Mes pavakarieniavome, išgėrėme po taurę vyno, paskui dar truputį pasivaikščiojome naktinėmis gatvėmis. Susimokėti už vakarienę restorane ji man irgi neleido – net sąskaitos dalintis nepanoro.
Tokiu būdu ji man padėkojo, kad nepraėjau pro šalį ir išklausiau ją. Tiesą sakant, tokio jos elgesio priežastis buvo visai banali – išsiskyrimas su vaikinu.
Mes išsiskirstėme į skirtingas puses, net nepasikeitę telefonais, tačiau prisiminimai apie šį susitikimą liko patys šilčiausi ir maloniausi.
