Mano vyras pradėjo lankyti sporto salę būdamas penkiasdešimt aštuonerių
Iš pradžių nudžiugau.
Kartu gyvenome trisdešimt dvejus metus. Trys vaikai, sumokėta paskola, du katinai, butas Kaune ir tokia nuspėjama rutina, kad žinojau, ką Algirdas pasakys dar prieš jam prasižiojant. Kava be cukraus. Žinios per LRT pirmą. Sekmadieniais — cepelinai, snaudulys ant sofos, krepšinis per televizorių. Viskas savo vietoje.
Ir staiga, sausį, pasako: užsirašiau į sporto salę.
Pažiūrėjau į jį taip, lyg būtų pasakęs, kad išeina į vienuolyną.
— Į sporto salę? — Dėl širdies. Gydytojas sakė, kad reikia judėti.
Turėjo prasmę. Algirdas visada buvo stambokas — toks buvo, toks ir liko. Nupirkau jam sportbačius „Sportmaster” parduotuvėje, prikepiau blynų pasiimti po treniruotės. Jaučiausi gera žmona. Jaučiausi reikalinga.
Pokyčiai atėjo po truputį. Taip lėtai, kad iš pradžių net nepastebėjau.
Pirmiausia sulieknėjo — šeši kilogramai per tris mėnesius. Gerai, pagalvojau. Paskui kitaip nusikirpo plaukus. Keista, pagalvojau, bet gerai. Paskui atsirado nauji marškiniai — tokie priglundantys, ne tie įprasti iš „Aprango”. Paskui pasikeitė odekolonas. Trisdešimt metų su „Almost Man” iš „Drogas”, ir staiga grįžta namo kvepėdamas kažkuo brangiu, ko aš neatpažįstu.
Paklausiau, iš kur.
— Padovanojo darbe, — tarė nežiūrėdamas į mane.
Negalvojau apie tai ilgiau. Turėjau ką veikti.
Sužinojau antradienį. Atsitiktinai, kaip visada būna su tokiais dalykais.
Ieškojau mikrobangų krosnelės garantijos Algirdo naktinio stalelio stalčiuje — tame, kur jis meta viską, kam neranda vietos. Tarp kvitų ir motinos rožančiaus radau sulankstytą popieriaus lapelį. Moters ranka.
Tai nebuvo meilės laiškas. Buvo blogiau. Adresas Žaliakalnyje ir laikas. Ir vienas sakinys, parašytas raudonu žymekliu: laukiu tavęs.
Sėdėjau ant lovos dešimt minučių nejudėdama. Su tuo lapelio gabalėliu rankose. Klausydama virtuvės laikrodžio.
Trisdešimt dveji metai.
Kai tą vakarą grįžo, nekėliau balso. Neverkiau. Padėjau vakarienę — bulvių košė su mėsos kukuliais, kaip visada — ir palaukiau, kol suvalgys. Paskui ištraukiau tą lapelį ir padėjau ant stalo, tarp jo stiklinės ir duonos.
Algirdas pažiūrėjo į jį. Ir nieko nepasakė.
Tai ir sudaužė mane labiausiai. Ne melas, ne pasiteisinimas, ne aš paaiškinsiu. Tik tyla. Lyg būtų ilgai repetuojęs tą tylą ir jau turėjęs ją paruoštą.
— Kiek laiko? — paklausiau.
— Aštuoni mėnesiai.
Aštuoni mėnesiai. Kol aš pirkau jam sportbačius „Sportmaster”.
Tą pačią naktį išėjo pas brolį į Šančius. Su mažu krepšiu, lyg neplanuotų ilgai užsibūti. Arba lyg jau turėtų kur eiti.
Dukros paskambino kitą dieną — kažkas joms pasakė. Vyresnėlė verkė. Jaunesnioji pasakė, kad matė tai ateinant, ir tai skaudėjo labiau už viską kita. Kad ji žinojo, o aš — ne.
Praėjo devyni mėnesiai. Algirdas, kaip sakoma, vis dar lanko sporto salę. Vis dar su tais priglundančiais marškiniais. Apie kitą moterį nieko nežinau ir žinoti nenoriu.
Man liko katinai, butas ir trisdešimt dveji metai gyvenimo, kurį maniau esant savu — bet kuris, pasirodo, buvo tik mano.
Kartais sėdu ant tos lovos ir galvoju: kurią akimirką nustojau į jį iš tikrųjų žiūrėti? O gal žiūrėjau — ir tiesiog nenorėjau matyti?
Nežinau. Ir tai slegia labiausiai.
Ar jums kada nors yra tekę nepastebėti ženklų, kurie buvo tiesiai prieš akis? O gal manote, kad kai kurių dalykų tiesiog neįmanoma pamatyti, kol nebūna per vėlu?
