… Kartą paklausė seno atsiskyrėlio:
– Kaip tau nepabosta visą laiką būti vienam?
Jis atsakė:
– Aš turiu daug reikalų: Man reikia apmokyti du vanagus ir du erelius, nuraminti du triušius, išdresiruoti gyvatę, motyvuoti asilą ir suvaldyti liūtą.
– Bet mes nematome šalia tavęs jokių gyvūnų. Kur jie?
Atsiskyrėlis atsakė:
– Šiuos gyvūnus mes nešiojamės savo viduje.
Du vanagai puola viską, ką pamato – blogą ir gerą, naudinga ir žalingą. Aš turiu išmokyti juos atskirti. Tai mano akys.
Du ereliai savo nagais žaloja ir griauna viską, prie ko prisiliečia. Aš turiu juos išmokyti tarnauti ir padėti, nepridarant žalos. Tai mano rankos.
Triušiai amžinai šokinėja ten ir šen, bijo, slepiasi. Aš turiu išmokyti juos susidoroti su sunkiomis situacijomis, o ne bėgti nuo problemų. Tai mano kojos.
Sunkiausia- stebėti gyvatę. Nors ji ir patikimai uždaryta sandariame narve, bet visada pasiruošusi pulti, įgelti ir apnuodyti bet kurį, kas yra šalia. Todėl aš turiu ją stebėti ir drausminti. Tai mano liežuvis.
Asilas, kaip visi žino, labai užsispyręs i nenori atlikti savo darbo. Tai mano kūnas.
Ir galiausiai, man reikia prijaukinti liūtą, kuris nori būti karaliumi ir visiems įsakinėti. Jis išdidus, garbėtroška ir mano, kad visas pasaulis turi suktis aplink jį. Tai mano ego.
Kaip matote, aš turiu labai daug darbo…
