Šiandien metro sutikau senutę. Maža, susikūprinusi, labai liesa, remiasi lazdele. Veidas raukšlėtas.
Mielas.
Problema buvo tame, kad ji nesiryžo žengti ant eskalatoriaus.
Stovi, trypčioja nuo vienos plonutės kojelės ant kitos. Kairėje mažoje rankelėje ramentas, o dešine laiko rankinę su ratukais. Taip kaip jai atsistoti ant eskalatoriaus?
Abi rankos užimtos. O jis, eskalatorius, lekia taip sparčiai, greitai. Ir nesustoja.
Aš priėjau ir pasiūliau pagalbą. Senutė nesiryžo. Ji neigiamai papurtė galvą. O akys išgąsdintos.
Paskui prie manęs prisijungė vyras ir moteris. Vyriškis pasakė, kad paims krepšį su ratukais, o mes su moterimi prilaikysime močiutę už rankų. Tikinome, kad ji jokiu būdu nenugrius.
Močiutė lyg ir ryžosi, priėjo prie eskalatoriaus ir su siaubu atsitraukė. Suprantate, sename veidelyje buvo tikras, nepridengtas siaubas.
Ką daryti? Mes net sutrikome. Kalbėti apie tai, kad senas žmogus vienas metro – tuščias reikalas.
Reikėjo kažkaip išspręsti problemą.
Staiga priėjo du vaikinai. Kaip iš pasakos – garbės žodis! Milžinai. Aukšti, stiprūs, aš pasakyčiau – galiūnai. Geležiniai raumenys, jaunystės ir jėgos pasididžiavimas.
Vienas švelniai pasidomėjo, kame reikalas. Ir, netaręs nė žodžio, paėmė močiutę ant rankų. Atsargiai, kaip vaiką. O antrasis čiupo jos krepšį. Ir mes visa krūva – ant eskalatoriaus.
Važiuojame. Vaikinas močiutės ant juostos taip ir nepastatė. Toliau švelniai ją laikė rankose. Girdžiu, jis sako, kad pastatys ją ant kojų, kai jie pakils į viršų. O ji nieko, tyli.
Pakilo. Milžinas nuleido senutę ant grindų. Antrasis įteikė jai krepšį ir ramentą.
Aš pagalvojau, įdomu, ką ji jiems sakys? Situacija labai nestandartinė.
O senutė gudriai nusišypsojo ir pasakė, kad paskutinį kartą vyriškis ją ant rankų nešė prieš kokį 70 metų.
Ir štai dabar ji prisiminė, kas yra stiprios vyriškos rankos.
Vaikinai pasijuokė. O tas, kuris ją nešė, pasilenkė ir pakštelėjo jai į raukšlėtą skruostą. Ir vaikinai nuėjo.
Žiūriu, tas, kuris buvo „atsakingas“ už krepšį ir ramentą, staiga grįžo ir pakštelėjo močiutei į antrą skruostą. O ji pasakė: „Na štai, senę išbučiavo“. O pati tokia patenkinta.
Aš, vyras ir moteris, kurie siūlė pagalbą ten, apačioje, visi mes pasijutome šventiškai. Širdyje pasidarė lengva ir džiugu. Aš pasakyčiau – optimistiška.
Ką ir besakyti, malonu matyti mielą, atjaučiantį, neabejingą ir gerą jaunimą!
