Kai šunį aptiko savanoriai, jis atrodė labai liūdnai. Tai buvo skeletas, aptrauktas oda. Būtent tokios mintys kilo galvoje, kai pamačiau prieš save iškankintą šunį užgesusiomis akimis, kurios jau susitaikė su savo dalia. Jis vos laikėsi ant kojų, tačiau vis tiek sekė žmogų, tačiau rinkosi vietas su atvira žeme ar žole. Jam buvo per sunku eiti kieta danga.
Nepaisant varganos šuns išvaizdos, iškart matėsi, kad tai rusų skalikas. Net ties gyvenimo ir mirties riba jis išsaugojo savo grožį ir veislės taurumą.
Gyvūnas nebuvo pratęs bendrauti su žmonėmis, greičiausiai jo savininkas niekada su juo nesikalbėdavo ir tikrai neglostydavo, tokių meilės apraiškų šuo nežinojo ir nepriima jų net dabar, jis jų nesupranta. Šuo labai paklusnus, nepaisant skausmo ir bejėgiškumo, iškart paklūsta net vos vos truktelėjus pavadėlį – jis priprato paklusti žmogui. Tikėtina, kad šeimininkas žiauriai elgėsi su vargšu ir jis įprato prie tokio elgesio.
Šunelis puikiai pažįsta automobilį ir jį mėgsta. Jam tai vienintelis žinomas šilumos ir džiaugsmo šaltinis, kuris reiškia medžioklę.
Aš net nenoriu galvoti apie tai, kokį sunkų ir visiškai be džiaugsmo gyvenimą nugyveno šis nelaimingas gyvūnas. Kai šuo paseno ir apako, šeimininkas paprasčiausiai nuvežė jį kuo toliau ir išmetė mirti.
Po apžiūros pasidarė aišku, kad vargšę kalytę laikė siaubingose sąlygose. Tai liudijo jos organų būklė.
Greičiausiai kalė gyveno tamsioje šaltoje patalpoje, kas tapo aklumo priežastimi, taipogi inkstų susirgimo. Ją šėrė tik kaulais ir atliekomis, kurios netinka šunims.
Dar šuo traumavo priekinę leteną, o gal kažkas padėjo jam susižeisti. Kodėl jis šalo ir merdėjo iš bado bei šalčio žmonių akyse tvarte prie vienuolyno, kur jį atvedė uoslė? Mums tai nežinoma.
Norisi padėti Zlatai (taip mes ją pavadinome) sužinoti, kas yra meilė, rūpestis, šiluma, normalus maistas ir žmogiškas gerumas.
Artimiausiu metu jos laukia lūžusios letenos operacija. Kai praeis patinimas ir išsivalys žaizda. Dabar Zlata laikinoje globoje, kur ją tinkamai prižiūri.
