Šaltą sausio rytą Vašingtono metro stotyje įsitaisė vyras ir ėmė groti smuiku. Per 45 minutes jis sugrojo 6 kūrinius. Per tą laiką pro šalį praėjo daugiau nei tūkstantis žmonių – dauguma jų ėjo į darbą.
Praėjus 4 minutėms nuo pradžios smuikininkas gavo savo pirmąjį uždarbį: moteris įmetė pinigus į futliarą ir nesustodama toliau tęsė savo kelionę.
Dar po kelių minučių atsirado pirmasis klausytojas: vyras atsirėmė į sieną netoliese, tačiau netrukus pažvelgė į laikrodį ir keliavo toliau.
Didžiausias dėmesys muzikantui teko iš trimečio berniuko. Jo mama skubėdama vedėsi jį paskui save, tačiau berniukas sustojo pažiūrėti į smuikininką. Mama truktelėjo šiek tiek stipriau ir berniukas judėjo toliau, nuolat gręžiodamasis atgal. Ši situacija pasikartojo ir su keliais kitais vaikais. Visi tėvai be išimties neleido jiems sustoti nė minutei.
Per 45 minutes tik 6 žmonės neilgam sustojo ir pasiklausė, dar 20 nesustoję įmetė pinigų.
Muzikanto uždarbis sudarė 32 dolerius. Niekas iš praeivių nežinojo, kad smuikininkas buvo Džošua Belas – vienas geriausių muzikantų pasaulyje.
Jis grojo vienus sudėtingiausių kūrinių iš kada nors parašytų, o instrumentas buvo Stradivarijaus smuikas, kurio vertė 3,5 milijonų dolerių. Dvi dienos iki pasirodymo metro į jo koncertą Bostone, kur bilietas kainavo vidutiniškai 100 dolerių, buvo anšlagas.
Džošua Belo grojimas metro buvo dalis socialinio eksperimento, kurio užduotis buvo išsiaiškinti, ar mes jaučiame grožį kasdienėje aplinkoje.
Atsakykite patys sau – ar pastebite gyvenimo grožį?
Pagyvenęs vyras su 25 metų sūnumi įlipo į traukinio vagoną ir užėmė savo vietas. Jaunuolis
atsisėdo prie lango.
Kai tik traukinys pajudėjo, jis iškišo ranką pro langą, kad pajustų oro gūsį ir staiga susižavėjęs suriko:
– Tėti, matai, visi medžiai eina atgal!
Pagyvenęs vyras nusišypsojo.
Šalia jaunuolio sėdėjo sutuoktinių pora. Jie buvo truputį sutrikę, kad 25 metų vyras elgiasi kaip mažas vaikas.
Netikėtai jaunuolis vėl susižavėjęs sušuko:
– Tėti, matai, ežeras ir gyvūnai…Debesys važiuoja kartu su traukiniu!
Pora sutrikusi stebėjo keistą jaunuolio elgesį, kuriame jo tėvas, rodėsi, neįžvelgė nieko keisto.
Pradėjo lyti ir lietaus lašai palietė jaunuolio ranką.
Jis vėl persipildė džiaugsmu ir užmerkė akis. O paskui sušuko:
– Tėti, lyja lietus, vanduo liečia mane! Matai, tėti?
Norėdama kuo nors padėti, pora, sėdinti šalia, paklausė pagyvenusio vyro:
– Kodėl jūs nenuvedate sūnaus į kokią nors kliniką konsultacijai?
Pagyvenęs vyras atsakė, kas privertė porą pasijusti nepatogiai:
– Mes ką tik iš klinikos. Šiandien mano sūnus pirmą kartą gyvenime praregėjo…
Neįmanoma spręsti apie kitų žmonių reikalus ir poelgius, nežinant visko. Viską žino tik Dievas. Todėl – „Neteiskite ir nebūsite teisiami!“
