Rudens diena buvo šilta. Diana, gyvenanti Vičiugoje (Ivanovo sritis) vaikštinėjo po parką prie upelio.
Staiga, kitame upelio krante, pamatė kažkokį gyvūną. Jo kailis buvo purvinas ir susivėlęs. Gyvūnas nejudėjo.
Mergina surado vietą, kur galėjo pereiti upelį. Ten gulėjo gauruotas ir purvinas šuo. Jis visas drebėjo. Kažkas buvo pririšęs viela vieną jo letenėlę prie kelmo šalia upelio.
Ant jo kūno aiškiai matėsi dantų įdrėskimai. Nelaimėlis bandė išsilaisvinti. Matyt, jis jau buvo nelaisvėje kelias dienas.
Silpnais piršteliais Diana niekaip negalėjo atvynioti vielos. Prisiminusi, kad turi manikiūro rinkinį, pasinaudojo jo žirklutėmis. Šuo net negalėjo atsistoti. Tada ji čiupo šunelį į glėbį, nekreipdama dėmesio į tai, kad jis visas buvo išsiterliojęs savo išmatomis, ir nulėkė greičiau pas veterinarą.
Jau buvo vakaras. Darbo diena baigėsi. Darbuotojai ruošėsi namo. Bet Diana su ašaromis akyse prašė apžiūrėti šunelį. Jį nuskuto, apdorojo žaizdas.
Laiminga, kad pavojus jau praėjęs, mergina paskambino savo vaikinui, ir jis atvažiavo jų pasiimti.
Pamatęs vaikiną, šunelis išsigando. Kaip vėliau pasirodė, jis bijojo visų vyrų.
Rastinuką pavadino iškilmingu vardu – Heraklis. Praėjo nemažai laiko, kol jis priprato prie Dianos buto. O gatvėje iki šiol, pamatęs vyrą, slepiasi, arba prašosi, kad Diana paimtų jį ant rankų.
Juokinga, bet Heraklis bijojo ir nedidelių kamuoliukų, kitokių šuns žaisliukų. Matyt, jais jis buvo mušamas. Tačiau mergina tiki, kad rūpestis ir nuoširdi meilė padarys savo darbą. Šunelis gyvens ramiai ir laimingai.
