Vienas kokių 10-ies metų berniukas iš paprasto darbininkų rajono svajojo tapti stiprus. Nes kartą pralaimėjo muštynėse – pas juos taip buvo priimta, įrodinėti savo tiesą kumščiais – ir suprato, kad daugiau nebenori apsigėdinti. Ir jis pats pradėjo važinėti autobusu 5 stoteles į rūsį, kur buvo įrengta pati primityviausia sporto salė ir treniruotis tuomet madingą karate nemokamai – suaugusieji vienoje jos dalyje, vaikai kitoje. Motina iš pradžių pyko, kad jis „niekais užsiima, geriau pasimokytų“, bet paskui nusispjovė ir kartais palikdavo jam kapeikų autobusui. O tėvui visada viskas buvo vienodai, jis grįždavo iš darbo, išgerdavo butelį ir guldavo miegoti.
Kasdien po mokyklos, bet kokiu oru, berniukas čiupdavo medžiaginį maišelį su pakaitine avalyne, sportinėmis kelnėmis ir marškinėliais ir lėkdavo į salę. Po metų jį pastebėjo treneris iš suaugusiųjų salės pusės. Dar po poros metų jis laimėjo varžybas. Kai visiems teikė raštus, nesuprantamu būdu jį pamiršo.
Treneris, taisydamas klaidą, įrašė jo vardą į blanką ranka. Vaikinas, labai didžiuodamasis savimi, važiavo namo, įsivaizduodamas, kaip dabar apsidžiaugs mama ir nustebs tėvas. Keli metai įtempto darbo davė tokį rezultatą! Ypač svarbi buvo tėvo reakcija ir jis kelis kartus įsivaizdavo tėvo veidą, pamačius garbės raštą. Namuose motina, nežiūrėdama į ištiestą raštą, įprastai barė už suplėšytą striukės kišenę ir kietą nuo sustingusio prakaito maišelį su uniforma. O tėvas… Kokie smerkiantys žodžiai, aplieję lyg ledinis dušas:
– Pats sau raštą parašei? Aferistas…
Tuo metu berniukas suprato, kad artumas neegzistuoja. Kad paties brangiausio niekam negalima sakyti, todėl kad smogs į skaudžiausią vietą. Daugiau niekada per visą savo gyvenimą jis nepasidalijo su jais niekuo asmenišku. Tėvai niekada nežinojo, kuo jis gyvena. Jis tiesiog reguliariai padėdavo jiems pinigais.
Vaikinas vedė, bet ne todėl, kad pamilo – todėl, kad taip darė visi. Grįžus iš armijos buvo priimta vesti. O čia padori mergina jam įkyriai „mirksėjo akytėmis“ ir pati pasipiršo. Niekada per visą ilgą bendrą jų gyvenimą jie nesikalbėjo iš širdies. Jis parnešdavo namo pinigus ir, išslysdamas lyg vanduo pro pirštus, gyveno savo gyvenimą. O žmona buvo iš tų moterų, kurioms išorinė gerovė svarbesnė už dvasinį artumą. Taip jis gavo eilinį patvirtinimą, kad siela – sugalvota knygose. Kad tik pinigai valdo pasaulį.
Žinote, ką jis mylėjo savo gyvenime nuoširdžiai ir atvirai? Dukrą, kol ji buvo maža, ir šunį.
Dukra užaugo ir jo sielos durelės automatiškai užsitrenkė – suaugusiais negalima pasitikėti. O šuo… jis gavo tiek neišeikvotos galingos meilės, o kai mirė – jis pats vos nenumirė.
Ir štai gyvena suaugęs, išoriškai orų gyvenimą nugyvenęs žmogus ir transliuoja aplink save savo žinias apie tai, kad visi meluoja, kad emocijos – tai gėda, kad artimi žmonės yra tie, kuriuos išlaikai. Jo žvilgsnis kaip vilko – šaltos, pilkos akys atspindi pašnekovą, neįsileisdamos į sielą. Ir tik sutikus gatvėje šunį, jo veidas keičiasi akimirksniu ir staiga žvilgsnyje atsiranda švelnumas. Ir balsas keičiasi. Todėl kad savyje neįmanoma nužudyti sielos su visomis jos apraiškomis – meile, atjauta, šiluma. Kitaip žmogus sudega labai greitai.
Todėl labai jūsų prašau – būkite atsargūs su tais, kurie šalia. Pirmiausia su savo vaikais.
Kartais ir žodžių nereikia – pakanka žvilgsnio ar jo nebuvimo, kad viską sulaužytumėte. Su suaugusiais, kurie kartais taip solidžiai ir pasitikinčiai atrodo, tačiau elgiasi keistai ir labai bijo artumo. Mes niekada nežinome – kas gyvena ten, viduje. Galbūt ten mažas berniukas, kurio pasaulis tik ką sudužo į smulkias šukeles…
