Kartą kaime gyveno moteris. Jos sūnus užaugo, išvyko į miestą tęsti mokslų. Vėliau vedė, susilaukė sūnelio.
Šeima dažnai lankė moterį, kartais palikdavo prižiūrėti anūkėlį. Moteris tuo visada džiaugdavosi. O išlydėdama svečius nepamiršdavo prikrauti pilnus krepšius sodo ir daržo gėrybių.
Metai bėgo, ir moteris pasiligojo. Jėgos seko, pasidarė sunku rūpintis namu ir ūkiu.
Sūnus įkalbėjo motiną kraustytis pas jį. Marti irgi negailėjo gerų žodžių, kalbėjo, kaip viskas bus puiku gyvenant visiems kartu. Moteris pardavė namą ir persikėlė pas juos.
Deja, greitai viskas pasirodė ne taip, kaip tikėtasi.
Sūnus daug dirbo, o marti būdavo namuose. Ją labai erzino anytos buvimas. Ji pyko ir barėsi dėl kiekvienos smulkmenos.
Kartą anyta sudaužė gražią ir brangią lėkštę. Marti įsiuto; smarkiai apibarė senolę ir pasakė, kad nuo šiol ji valgys atskirai nuo šeimos.
O moteris juk buvo nekalta. Jos sąnariai buvo skausmingi ir nejudrūs.
Nuo tos dienos senutė valgydavo atskirai, prie mažo stalelio kampe. Jai davė medinį dubenėlį.
Visa tai ilgai stebėjo sūnelis. Kartą vakare tėvas pastebėjo, kad berniukas kažkuo labai užsiėmęs. Jis drožinėjo medinę lentelę:
– Ką tu darai, sūneli? – paklausė tėvas.
– Drožiu jums su mama dubenėlius. Kai pasensite, galėsite iš jų valgyti.
Tik tuomet tėvai atsitokėjo. Tą vakare močiutė vėl sėdėjo šalia visos šeimos ir valgė iš dailios porcelianinės lėkštės.
Ir niekas nebesibaimino, kad lėkštė gali sudužti…
