Pasakėčia apie medį

573
Patinka? Duok Like!

Vienas medis labai kankinosi dėl to, kad jis mažas, kreivas ir bjaurus. Visi kiti medžiai kaimynystėje buvo žymiai aukštesni ir gražesni. Medžiui labai norėjosi tapti tokiam pačiam, kaip jie, kad jo šakos gražiai siūbuotų vėjyje.

Tačiau medis augo ant uolos krašto. Jo šaknys įsikibo į nedidelį dirvos gabalėlį, susikaupusį akmenų tarpe. Jo šakose šniokštė ledinis vėjas. Saulė jį apšviesdavo tik ryte, o po vidurdienio pasislėpdavo už uolos, dovanodama savo šviesą kitiems medžiams, augantiems žemiau skardžio. Medžiui tiesiog buvo neįmanoma išaugti didesniam, ir jis keikė savo nelaimingą likimą.

Tačiau vieną rytą, kai jį apšvietė pirmieji saulės spinduliai, jis pažvelgė į žemai nusidriekusį slėnį ir suprato, kad gyvenimas ne toks jau ir blogas. Prieš jį atsivėrė didingas vaizdas. Nė vienas iš medžių, augančių žemiau, negalėjo matyti nė dešimtosios dalies šios stebuklingos panoramos.

Uolos gūbrys saugojo jį nuo sniego ir ledo. Be savo kreivo kamieno, susiraizgiusių stiprių šakų jis tiesiog negalėtų išgyventi šioje vietoje. Jis turėjo savo nepakartojamą stilių ir užėmė savo vietą. Jis buvo unikalus.

Bonusas

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
Patinka? Duok Like!

Warning: A non-numeric value encountered in /var/www/sketislt/data/www/sketis.lt/wp-content/themes/Newspaper/includes/wp_booster/td_block.php on line 353