Mirtis pastūmė duris ir tos be garso atsidarė. Name buvo tamsu ir tik galiniame kambaryje degė šviesa. Mirtis su palengvėjimu atsiduso – galiausiai ji atliks savo darbą. Ji nupleveno virš grindų ir atskrido prie lovos.
– Tu pavėlavai! – pasigirdo nepatenkintas balsas iš už nugaros.
Mirtis apsižvalgė. Ta, kurios ji atėjo, sėdėjo krėsle, apsirengusi lyg į balių.
– Kodėl ne lovoje? – nepatenkinta suburbėjo benosė,- visi padorūs žmonės senai miega.
Moteris nusijuokė.
– Tavęs laukiau. Nepritinka ilgai lauktą viešnią pasitikti, voliojantis po antklode.
– Ar tai aš tau ilgai laukta! – sustūgo įžeista Mirtis, – Aš jau tave kelintą mėnesį vaikausi! Bet tu nė minutėlės negali ramiai vietoje nusėdėti !
Kiek neateinu – tavęs nėra namie! Tai į parodą, tai į teatrą išbirbė. Kartą iki vidurnakčio tavęs laukiau kaip kvaiša, o tu, pasirodo, į kažkokias išgertuves iki pat ryto pakliuvai! Ar ne gėda tokiame amžiuje!
– Gėda, – atgailavo moteris, – bet aš negalėjau praleisti. Ten buvo taip linksma! Susirinko seni draugai, mes juokėmės, linksminomės, prisiminėme senus laikus…
– O nieko tokio, kad čia buvo tavo geriausios draugės šermenys? – kandžiai pasitikslino viešnia.
– Tai ką, negi verkti dabar? – nusijuokė šeimininkė. – Velionė draugė negalėjo pakęsti ašarų – jos gadina veido odą.
– Viskas turėjo būti ne taip! Tu turėjai grįžti iš laidotuvių, pasijusti blogai, prigulti ant lovos. Aš būčiau atėjusi, išsivedusi tave, viskas būtų buvę oriai ir padoriai! Aš atėjau laiku, laukiau, nerimavau, o tu tuo metu linksminaisi šermenyse!
– Atleisk, – atsiduso moteris.
– Aš dėl tavęs išsimušiau iš grafiko! O aš pati jau nebe jauniklė! Ir pas mane, tarp kitko, irgi nervai!
– Nori arbatos? – šis klausimas išmušė mirtį iš vėžių.
– Ko? – perklausė ji.
– Arbatos! Ramunėlių, pati rinkau! O štai pyragėliai, namie kepti! Vaišinkis! Tarp kitko, kliūstelėti tau konjakėlio? Labai ramina nervus.
Mirtis pabandė priešintis:
– Aš negaliu, aš darbe negeriu, – bet moteris numojo:
– Negalima taip savęs nuvaryti! Tu save veidrodyje matei? Veide aiškūs pervargimo pėdsakai!
Mirtis išvis niekada nežiūrėjo į save veidrodyje, kadangi tai neteikė jai jokio malonumo.
– Reikia saugoti save! Atsipalaiduoti kartais, – toliau įkalbinėjo šeimininkė, pildama kažką tąsaus į mažutėlaitę taurelę, – tu juk vis dėl to moteris. Į masažiuką nueik, kad visus tavo kaulelius išminkytų, vonias pasidaryk. O ir sielai…Klausyk, tu niekur dabar neskubi? – netikėtai sušuko ji.
Suglebusi nuo gėrimo poveikio, Mirtis sumurmėjo, kad iki ryto ji visiškai laisva.
– Tada važiuojam su manim! Paūšim paskutinį kartą. Aš tokį klubą žinau – ten iki pat ryto tokį puikų džiazą varo!…
…Rytą, vos pavilkdamos kojas, apsvaigusios nuo beprotiškų šokių, prilaikydamos viena kitą, Mirtis ir moteris įgriuvo į kambarį.
– Ufff, gyvenime taip nešokau! – moteris krito į fotelį, – gal bent po mirties pailsėsiu. Na ką, einam?
– Atstok! – kerštingai atsakė jai mirtis, šleptelėdama į kitą fotelį. – Trepsėk tom savo kojom dar pakankamai ilgai.
Atsakydama į pakeltą antakį, paaiškino:
– Pas mane grafikas! O tu mane vėl visiškai išmušei iš jo. Taigi palauksi manęs, pakentėsi. Keliausiu aš labiau disciplinuotų kandidatų į numirėlius…
Ji sunkiai pasikėlė, pasitaisė prieš veidrodį apsiaustą ir pasiėmė vakare pamirštą dalgį. Prie pat slenksčio atsisuko.
– Sekantį kartą aš ateisiu visiškai netikėtai, kartą, vėlai vakare…Kada, sakai, tame klube vėl gros orkestras?…
Autorė: Irina Podgurskaja
